Temos Archyvai: Recenzijos

Knygos, filmai, renginiai…

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

Nostalgija, šokiai ir politika dešimtojo dešimtmečio žvaigždžių koncerte

Net 14 tūkst. lankytojų Žalgirio arenoje! Maždaug taip ir atrodė – didelė, masinė šokių mėsmalė. Lankytojos (kodėl mot. g.?) buvo įvairaus amžiaus, ėjo ištisos šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad dešimtąjį dešimtmetį prisimenančioms žmogoms ši muzika kėlė nostalgiją, o jaunimui (moksleivėms ir studentėms) tai buvo proga susipažinti su madingu laikotarpiu, kurio stilistika paskutiniu metu grįžta. Lapkričio 9 d. organizatorės FB paskelbė, kad liko tik šimtas bilietų.

90s Minia iš viršaus Skaitykite toliau

Timo K. Mukka „Žemė – nuodėminga giesmė“

Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.

Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų. Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas

Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.

Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

FemLink Kaune: chaotiškas menas ir atsiprašinėjantis aktyvizmas

Maunama kojinė ir be garso burbuliuojančios dažytos lūpos. Moteris taisosi skarą, o ji vis smunka. Kompiuterinis žaidimas su žirgais. Iš viršaus nufilmuotas besišypsantis falafelių čirškintojas. Maždaug taip atrodo gausaus būrio šiuolaikinių menininkių vaizduotės vaisiai tema „moteris ir protestas“.

Festivalio „Kaunas mene“ programa atrodė visai intriguojančiai, o turėti kino teatrų miesto centre ir juose apsilankyti – visada smagu. Tačiau projekto FemLink peržiūra, kurioje dalyvavo ir kuratorė  Véronique Sapin, nuteikė niūrokai. Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „The wind-up bird chronicle“ (Prisukamo paukščio kronikos)

Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus. Skaitykite toliau

Muse koncertas Kaune

„Ačiū, kad atvykot į Kauną jauni!“

Muse gerbėjas

Kaip čia nepasidžiaugti, kad labai abejotino estetinio vaizdo Žalgirio arena ima išties atsipirkti jei ne finansine, tai kultūrine prasme. Roko grupės Muse koncertas tapo kokybiško garso ir skoningų vaizdo projekcijų švente. Kaip jau ne kartą sakyta, pagaliau sulaukiame grupių, kurios tebėra savo šlovės zenite. Ir ne šiaip grupių, o labai įdomias apokaliptines dainas kuriančios neeilinių muzikantų komandos, kurios, jei gerai prisimenu, pradėjau klausytis Budapešto laikais.

Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.