Temos Archyvai: Recenzijos

Knygos, filmai, renginiai…

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Pusė geltonos saulės“

Iš tiesų tai buvo pirma mano skaityta šios rašytojos knyga. Septinto dešimtmečio pilietinis karas, kai nuo Nigerijos nori atsiskirti Biafros respublika, įtraukia veikėjų gyvenimus. Kiek besistengtum judėti savarankišku ritmu, karas primins apie save. Intelektualų viltingumą universiteto miestelyje keičia nepriteklius, žiaurumai ir pagrindinį veikėją tarną Ugvų įsiurbusi kariuomenė. Kaip ir „Kinrožės žiede“ universiteto miestelis plyti kaip saldi utopija, kurioje visko yra. Gyventojos čia kalbasi protingai, dirba aistringai, bendrauja šiltai ir gyvena tvariai. Naudojasi naujomis technologijomis, bet saikingai. Atsisako prietarų ir kitų senosios kultūros elementų, bet taip pat saikingai.

Skaitykite toliau

Jo Nesbo „The Son“

Aš ir kriminaliniai romanai (vokiškai meiliai vadinami Krimis)? Nepasakyčiau, kad dažnas derinys. Bet, kai į mano rankas pateko šį geros plytos storumo knyga, nedvejodama kibau į ją, mėgaudamasi tuo, kad paskutiniu metu turiu daug laiko. Knyga nebuvo tokia užkabinanti ir nepaleidžianti, kad negalėčiau jos padėti į šalį. Tai gerai, nes tokio storio knygą reikia dozuoti nedideliais kiekiais bent savaitę. Į antrą jos pusę atspėjau, kas paaiškės, bet vis tiek buvo malonu kartu su veikėjomis šokinėti per siužeto elementus lyg per sraunios upės akmenis.

Skaitykite toliau

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

Nostalgija, šokiai ir politika dešimtojo dešimtmečio žvaigždžių koncerte

Net 14 tūkst. lankytojų Žalgirio arenoje! Maždaug taip ir atrodė – didelė, masinė šokių mėsmalė. Lankytojos (kodėl mot. g.?) buvo įvairaus amžiaus, ėjo ištisos šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad dešimtąjį dešimtmetį prisimenančioms žmogoms ši muzika kėlė nostalgiją, o jaunimui (moksleivėms ir studentėms) tai buvo proga susipažinti su madingu laikotarpiu, kurio stilistika paskutiniu metu grįžta. Lapkričio 9 d. organizatorės FB paskelbė, kad liko tik šimtas bilietų.

90s Minia iš viršaus Skaitykite toliau

Timo K. Mukka „Žemė – nuodėminga giesmė“

Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.

Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų. Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas

Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.

Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

FemLink Kaune: chaotiškas menas ir atsiprašinėjantis aktyvizmas

Maunama kojinė ir be garso burbuliuojančios dažytos lūpos. Moteris taisosi skarą, o ji vis smunka. Kompiuterinis žaidimas su žirgais. Iš viršaus nufilmuotas besišypsantis falafelių čirškintojas. Maždaug taip atrodo gausaus būrio šiuolaikinių menininkių vaizduotės vaisiai tema „moteris ir protestas“.

Festivalio „Kaunas mene“ programa atrodė visai intriguojančiai, o turėti kino teatrų miesto centre ir juose apsilankyti – visada smagu. Tačiau projekto FemLink peržiūra, kurioje dalyvavo ir kuratorė  Véronique Sapin, nuteikė niūrokai. Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau