Archive for the ‘Recenzijos’ Category

Reportažas apie lėlių šokio spektaklį

VDU studenčių iniciatyva susikūręs internetinis TV kanalas E-Asia parengė reportažą apie gražų lėlių šokio spektaklį iš Japonijos, kurį ir aš žiūrėjau lapkričio 20 d.

Hiroši Hori sukurti šokiai su lėlėmis (kai kuriuose jis tik valdo lėles, kituose ir pats vaidina personažą) yra įkvėpti garsios X a. rašytojos Murasaki Šikibu nemirtingą kūrinį „Pasakojimai apie Gendži“. Skirtingai nei lėlių teatre bunraku, dažniausiai tokiame šokyje lėlę valdo pats aktorius. H.Hori pats gamina lėles ir kuria joms kimono. Per pasirodymą jis rodė ir filmą, kuriame vaidino lėlės. Idėja įdomi, bet filmas nė kiek neprilygsta gyvam spektakliui su lėlėmis.

Užburiančios gerklinio dainavimo platybės VDU

Šią savaitę ėjau į grupės Altai Khangai koncertą VDU. Tai buvo ne akademinei bendruomenei skirtas, o komercinis renginys, bet buvo įdomu pagalvoti ir apie tai, koks svarbus kultūrinis centras VDU tapo.

Pirmą kartą gerklinį dainavimą išgirdau prieš kokius 12 metų, kai vienas draugas atsivežė tokio tibetietiško dainavimo pavyzdžių. Skambėjo įdomiai, bet nebuvo kažkas, ko klausyčiau dėl estetinio malonumo. Tokio dainavimo grožį man atskleidė virtuali pažintis su Tuvos grupe Huun Huur Tu. Todėl nedvejodama nuėjau pasiklausyti ir jų kolegų iš Mongolijos.

Continue Reading »

Interviu su Kenzaburo Oe

Rekomenduoju perskaityti ilgą, bet labai įdomų interviu su mano labai mėgstamu rašytoju Kenzaburo Oe. Pirmąją jo knygą aptikau prieš kokius 15 metų rajono bibliotekoje.

Šiame interviu rašytojas pasak

Lietuviškas filmas “Aurora”: “Soliaris” + “Avatar” + “Inception” + ?

Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Continue Reading »

G.Grušaitės knyga “Neišsipildymas”

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Continue Reading »

Filmas “Baltasis kaspinas”

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Continue Reading »

Spektaklis “Prakeiktieji”

Tikras gruodis – nuo žodžio “gruodas”. Atrodo, sumirksėjus sulips vokai nuo šalčio.

Bet užtat buvau teatre. Paveizėjau A.Areimos (OKT) režisuotą spektaklį “Prakeiktieji” pagal garsią E.O’Neill’o pjesę “Gedulas tinka elektrai”. Spektaklis nustebino nepriekaištingais techniniais sprendimais: puikiai išnaudota itin kukli “Menų spaustuvės” scena, įtikinantis apšvietimas, o svarbiausia – greta scenos įsitaisęs muzikantas, kartais nutylantis, o kartais užtriūbijantis taip, kad priverčia įsitempti ir gaudyti garsų raizgynėje pasiklystančius aktorių žodžius, kurie nuo to atrodo svaresni. Muzikos garsai kartais priminė įniršusio dramblio niurzgimą, kartais – lapų šnaresį. Tikrai puiku.

Aktoriai taip pat tiko savo personažams (ar personažai jiems) ir įtikinamai vaidino, išskyrus… pačią pagrindinę, Lavinijos vaidmenyje (vaidino Toma Vaškevičiūtė). Vienodas trypčiojimas, vienodas sėdėjimas pabrėžtinai plačiai išsiskėtus ir daug persūdytai dramatiškų šūkčiojimų – gal toks personažas, bet kažkaip neįtikino. Ar žinote tokį įspūdį, kai kas nors, rodos, vaidindama/s labai atsiveria, sklaidosi ir šaukia, šaukia, bet apima toks jausmas, kad gerklės gilumoje tuštuma? Kad nėra nė menko šešėlio to, ką personažas norėtų išrėkti? Labiau patyrę aktoriai išmoksta (nors ir nebūtinai) dramą seikėti taupiai, išreikšti kai kada ir kuždesiais. Neseniai buvau poros jaunų užsieniečių poezijos vakare – tai vienas irgi labai spaudė iš savęs riksmą, bet už jo neslypėjo išjausta, autentiška emocija. Kadangi kartu į teatrą ėjusi draugė paminėjo neseniai buvusi E.Nekrošiaus spektaklyje, prisiminiau, kaip vienas draugas, teatro kritikas iš Izraelio, sykį man pasakojo matęs šiojo režisieriaus spektaklį festivalyje Jeruzalėje. “Ir kaip įspūdžiai?” – degiau iš smalsumo. “Na, parašiau neigiamą rezenziją, – pasakė kritikas. – Laikausi nuomonės, kad rėkti teatre reikia tada, kai tai turi prasmę.”

Pagrindinės aktorės vaidyba pradžioje, deja, priminė mokyklos teatro būrelio pasirodymą (balso moduliacijos atrodė labai girdėtos) arba lietuviškus serialus. Laimei, spektaklio eigoje jos vaidyba, atrodo, gerėjo, gal užteko labiau įsijausti į vaidmenį. Kulminacija buvo labai žiauri, kaip priklauso pagal pjesę, bet estetiška ir pakili, ir aktorė ją puikiai “išvežė”. Apibendrinant: nors ir net labai nepigu, jei turite galimybę, nueikite (tiks visokiems skoniams, nes sprendimas įdomus, o siužetas nesudėtingas). Per tą laiką geriausiems aspektams, spėju, nieko nenutiks, o blogiausieji apsišlifuos.

Ajami: filmas, kuris nieko nesunervins

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą “Ajami” (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs. Continue Reading »

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »

Du pastebėjimai // Filmas “Wristcutters: a love story”

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė :) Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »