Archive for the ‘Recenzijos’ Category

Muse koncertas Kaune

„Ačiū, kad atvykot į Kauną jauni!“

Muse gerbėjas

Kaip čia nepasidžiaugti, kad labai abejotino estetinio vaizdo Žalgirio arena ima išties atsipirkti jei ne finansine, tai kultūrine prasme. Roko grupės Muse koncertas tapo kokybiško garso ir skoningų vaizdo projekcijų švente. Kaip jau ne kartą sakyta, pagaliau sulaukiame grupių, kurios tebėra savo šlovės zenite. Ir ne šiaip grupių, o labai įdomias apokaliptines dainas kuriančios neeilinių muzikantų komandos, kurios, jei gerai prisimenu, pradėjau klausytis Budapešto laikais.

Continue Reading »

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Šešeri „kitinančio“ žvilgsnio metai: Andrew Mikšio paroda „Tulips“

Pažinti tokį objektą reiškia jį valdyti, primesti jam savo valią. Šiame kontekste galia reiškia, jog mes neigiame jo (Oriento šalies) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį jį pažįstame. [… R]ytietis vaizduojamas kaip subjektas, kurį galima teisti (kaip teismo salėje), studijuoti ir aprašyti (kaip mokymo programoje), disciplinuoti (kaip mokykloje ar kalėjime), iliustruoti (kaip zoologijos vadovėlyje).

Edward Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis

Ar prisimenate, kokį sujudimą sukėlė JAV fotografo Andrew Mikšio nuotraukos, publikuotos rasistiniame ir panieka Rytų europietėms (kodėl mot.g.?) pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės dienraštyje Daily Mail? Dešimt metų fotografavęs skurdžių Lietuvos rajonų diskotekas, fotografas išleido išties įdomų albumą. Tačiau Lietuvoje ir užsienio lietuvių spaudoje išskaityta politinė šio albumo reikšmė – esą tuo norėta pasišaipyti iš Lietuvos, supakuoti ir parduoti ją kaip atsilikusią ir egzotišką. Lyg burtų lazdele pamojus, verslininkės, diplomatės ir publicistės puolė piktintis tokiu vaizdavimu, nors A.Mikšys niekur neteigė, kad periferinio rajono kaimai atstovauja visai Lietuvai ar yra kažkuo tipiški. Tai suteikia albumui papildomos socialinės vertės.Niekas iki tol taip taikliai neišprovokavo tokių diskusijų apie Lietuvos provinciją.

Dar įdomesnis procesas viešojoje erdvėje buvo A.Mikšio užfiksuotų gyventojų pasmerkimas ir jų išsižadėjimas – neva jos netikros lietuvės ar kažkokia nykstanti rūšis, kuri, truputį pakentėjus, pati pasitrauks į užmarštį. Tiesą sakant, kažkuo panašiu tikėjo ir pats menininkas, gal todėl jo estetiniai ir viešinimo pasirinkimai panašūs į prieštaringai vertinamas Jimmy Nelson′o įvairių neurbanizuotų vietovių gyventojų fotosesijas. Lyginant su „Disko“, serija „Tulips“ sutraukė gerokai mažiau dėmesio Lietuvoje. Kitinimas (othering) joje gerokai intensyvesnis ir problemiškesnis, bet tokio požiūrio objektas yra toks, kurį kitina ir Lietuvoje. Tai – kaimyninė Baltarusija.

Continue Reading »

Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“

Šiemetinėje knygų mugėje „Kitos knygos“ savo stende išdidžiai, bet labai pigiai siūlė Lietuvoje mažai žinomos autorės knygą su gote (?) ant viršelio. Susigundėme ir mes su D. šia knyga pasidalyti. O kai papasakojau britui draugui, ką skaitau, jo reakcija parodė, kad J.Winterson savo tėvynėje labai garsi. Greičiausiai dėl to, kad pagal jos ankstesnę knygą pagamintas serialas.

Skaitydama pradžią, norėjau, kad ši knyga būtų pas mane atėjusi mokyklos laikais, galbūt netgi būtų privalomoje programoje. Aišku, jeigu Lietuvos privalomojo ugdymo programoje atsirastų romanas apie tai, kaip sudėtingo charakterio knygų graužikė lesbietė auga trenktoje religingoje šeimoje, pradėčiau dairytis pro langus kokių kosminių laivų. Bet niekada nežinai, kas šaus į galvą programų sudarinėtojoms – ko aš išmokau kokioje septintoje klasėje iš savo lytinį organą dažnai matuojančio Adriano Moulo, negaliu įvardyti, bet istorijos apie jį buvo privalomosios literatūros sąraše. Gal dėl to, kad šis moters rašytojos sukurtas veikėjas labiausiai panašėjo į „kūno ir kraujo“ paauglį, o ne rašytojų fantaziją. Tačiau, artėjant prie pabaigos, paaugliškas knygos aktualumas pamažu išsisklaidė kaip migla, liko brandžios žmogos pamąstymai ir patyrimai. Continue Reading »

Haruki Murakami „Kafka on the shore“ (Kafka pakrantėje)

Seniai praėjo tie laikai, kai pigiuose Vakarų Europos knygynuose negalėdavau atsispirti H.Murakamio knygoms. Jų visada būna dosniai atseikėta ir Vilniaus knygų mugėse, bet čia jos ateina su užlaikymu, o mano mėgstamiausia šio rašytojo knyga – Underground – iki šiol, kiek žinau, neišversta. Taigi Kafka on the shore liko iš tų laikų kelionių ir ilgai laukė savo eilės. Ji per stora nešiotis kuprinėje ir skaityti viešajame transporte. Ji per sunki vežtis į keliones – šiaip ar taip dabar vežiojuosi planšetę. Šiai knygai prireikė poros laisvų dienų, pabaigus emociškai sekinantį užsakymą.

Savo laiku knyga mane patraukė tuo, kad jos pavadinime minimas vienas mano mėgstamiausių rašytojų – H.Murakamis neabejotinai sėmėsi iš jo įkvėpimo. Tačiau, be kita ko, lyginant su F.Kafka, H.Murakamio knygos neturi tokio bendražmogiško paveikumo, tokio gebėjimo užmegzti ryšį, peržengiant visas tapatybes. H.Murakamio romanai yra vyriškai vyrinančių vyrų fantazijos. Tai savaime nėra blogai – bent jau aš būtent iš literatūros mokiausi empatijos vyriškumo normas pildantiems vyrams, būtent iš knygų stengiausi suprasti, kas su jais vyksta ir kaip jie jaučiasi. Net jei susidraugaučiau ir iš širdies pasikalbėčiau su labai vyrišku vyru, tame pokalbyje būtų didesnis atotrūkis nuo išgyvenimų ir mažiau betarpiškumo nei rašytojo fantazijoje apie tokio vyro gyvenimą. Ir greičiausiai jis nemokėtų papasakoti apie savo būsenas ir santykį su kūnu taip išraiškingai kaip, pavyzdžiui, Th.Brussigas, kurio romaną Herojai kaip mes perskaičiau vidurinėje mokykloje. Tačiau romane Kafka pakrantėje tas vyrinimas gerokai persūdytas, ir tai pastebi net The Guardian apžvalgininkas. Continue Reading »

Reportažas apie lėlių šokio spektaklį

VDU studenčių iniciatyva susikūręs internetinis TV kanalas E-Asia parengė reportažą apie gražų lėlių šokio spektaklį iš Japonijos, kurį ir aš žiūrėjau lapkričio 20 d. Continue Reading »

Užburiančios gerklinio dainavimo platybės VDU

Šią savaitę ėjau į grupės Altai Khangai koncertą VDU. Tai buvo ne akademinei bendruomenei skirtas, o komercinis renginys, bet buvo įdomu pagalvoti ir apie tai, koks svarbus kultūrinis centras VDU tapo.

Pirmą kartą gerklinį dainavimą išgirdau prieš kokius 12 metų, kai vienas draugas atsivežė tokio tibetietiško dainavimo pavyzdžių. Skambėjo įdomiai, bet nebuvo kažkas, ko klausyčiau dėl estetinio malonumo. Tokio dainavimo grožį man atskleidė virtuali pažintis su Tuvos grupe Huun Huur Tu. Todėl nedvejodama nuėjau pasiklausyti ir jų kolegų iš Mongolijos.

Continue Reading »

Interviu su Kenzaburo Oe

Rekomenduoju perskaityti ilgą, bet labai įdomų interviu su mano labai mėgstamu rašytoju Kenzaburo Oe. Pirmąją jo knygą aptikau prieš kokius 15 metų rajono bibliotekoje.

Šiame interviu rašytojas pasak

Lietuviškas filmas „Aurora“: „Soliaris“ + „Avatar“ + „Inception“ + ?

Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Continue Reading »

G.Grušaitės knyga „Neišsipildymas“

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Continue Reading »