Paskutiniu metu daug mąstau apie pyktį ir piktą aktyvizmą. Pyktis yra gana dažnai gyvenime pasitaikanti emocija. Ji dažniausiai lydi bejėgiškumą, paniką, nuovargio ir susierzinimo derinį. Dažnai imu jausti besikaupiantį pyktį ir frustraciją, kai tenka dorotis su medicinine biurokratija. Pyktis gali apimti skaitant žinias ir jaučiant lyg sukilusios skrandžio rūgštys nemaloniai tyvuliuojantį bejėgiškumą ką nors pakeisti. Deja, kartais pasitaiko, kaip ir visoms, kad pyktis išsilieja ant visai ne tų, kurie to galbūt nusipelnė. Esu gana ūmaus būdo, taigi, kad ir kaip stengiuosi vadovauti taisykle „suskaičiuok iki 10, prieš prisegdama kokią nuorodą į Facebook profilį; parašiusi laišką, nueik, išgerk arbatos, pareik, perskaityk iš naujo ir pacenzūruok“, spontaniškas impulsas kartais nugali. Tai sukelia bereikalingas karštas diskusijas ir/arba gerų žmonių nuoskaudas, o pakeisti nelabai ko pakeičia. Turbūt ir Jūs, skaitytojos, prisiminsite atvejų, kai po sunkios darbo dienos nukentėjo artimieji. Pyktis yra žmogiška emocija, bėda tik ta, kad dažnai neatpažįstame savęs kitose, kai elgiasi taip pat.

Tačiau turbūt visos pažįstate tokių žmogų, kurioms viskas tarsi vanduo nuo žąsies. Vienas tokių tipažų – racionali, bet kartu ir linksma šaunuolė, kuri palaukia, kol išsišėls aistros, sugalvoja kokį faktinį argumentą, tada perfrazuoja radikalias anksčiau pasisakiusiųjų mintis, įvelka į dailų ir visoms priimtiną drabužį ir apibendrina diskusiją. Tą apibendrinimą dar paspalvina savo charizma, kad visi sutiktų. Tarsi jauti jas simboliškai tapšnojant per petį. Jos nepuola į pykčio verpetą, bet, jei kalbame apie aktyvizmą (vėliau paaiškinsiu, kaip tai susiję), pasiūlo planą. Emocingoms ir spontaniškoms diskusijos dalyvėms, jau spėjusioms užsitraukti ugnį, belieka tik sugriežti dantimis: jos paruošė dirvą, įtikino tam tikro reikalo svarbumu, bet visos, kas dalyvaus, dėkos racionaliosioms. Dar yra kitas tipažas, toks šių dienų katinas Leopoldas. Šios superteigiamos žmogos mėgsta atsidūsėti: „Et, ir kodėl negalėtų [įrašyti, kas] tiesiog susitarti ir pasidalyti…“, o jeigu kažkas blogai, joms būna liūdna, bet ne pikta. Dažnai tarp super-pozityviai mąstančių būna daug religingų žmogų (krikščioniško jaunimo grupelės, bahajės, kurias tyrinėjau Budapešte). Turbūt net viduramžiški kankinimai iš jų neišmuštų tikėjimo geru žmonijos pradu ir kryptingo veiksmo galia.

Šios žmogos yra teisios. Be to, nors savo teigiamumu neretai užsiblokuoja ir negali suprasti kunkuliuojančio, aistringo ir šėliojančio pasaulio, savo gyvenimą jos nugyvena sveikiau ir ramiau. Tačiau būtent piktos aktyvistės, „keliančios vėją stiklinėje“, išjudina giliuosius visuomenės procesus, atkreipia dėmesį į problemą, parodo, kad per lengva pateikti animacinio meškiuko patarimą: o tu nusišypsok piktam atvaizdui. Pykčio akimirką atrodo, kad jį išreikšti – egzistencinė būtinybė, kuri priešingu atveju sprogdina iš vidaus. Meškiuko šypsniukai didžiausios frustracijos akimirkomis gali būti tiek pat skaudūs, kaip draugės pasakotas pavyzdys apie tai, kaip sergančioms depresija sveikosios pamokslauja: „O tu pasistenk pozityviai mąstyti, rask būdą atsipalaiduoti…“

Apie pyktį dažnai mąstydavau Izraelyje. Nuvažiavau ten su įsivaizdavimu, kad tik įsitikinsiu, kaip viskas komplikuota ir kaip reikia, kad ir vienos,  ir kitos įdėtų pastangų atsisakyti smurto – nežinia, kurios tai turėtų padaryti pirmos. Tačiau gyvendama ten pradėjau galvoti: kaip aš jausčiausi ir mąstyčiau, jei būčiau palestinietė, o juo labiau palestinietis Izraelyje ar okupuotose teritorijose? Kiek Leopoldo manyje būtų, jei matyčiau, kad kasdien, įeinant į prekybos centrą, mano krepšį išpurto iki smulkmenų, o šalia einančio tik atidaro? Ar norėtųsi nusišypsoti atvaizdui, jei policija lyg niekur nieko sustotų, man laukiant autobuso stotelėje, ir sakytų: „Ė, tu, iš kur tu? Parodyk dokumentus, ar tikrai.“ Įdomu, ar padėtų teigiamo mąstymo knygos, jei reikėtų laukti eilėje ir pereiti žeminančią patikros procedūrą, norint bet kur nuvykti? Pažvelgus plačiau, galbūt pamatyčiau, kad yra ir kitų grupių, kurias diskriminuoja ir uja susiformavusi sistema, bet galbūt iš pykčio jų nepastebėčiau. O net ir pastebėjimas ne visada padeda išvengti pykčio. Mano kairiosios draugės tenai irgi su daug kuo susipyko ir daug nervų sugadino, pradėdamos visokias FB ir gyvas diskusijas politikos klausimais. Išsilavinimas joms leido žvelgti plačiau, bet bejėgiškumas matant eilinę diskriminacinę ar nacionalistinę politiką dažnai pastūmėdavo emocingam „Nelemti fašiai!“, kas nepadeda nei dialogui, nei fašizmo problemos sprendimui. Tiesiog tuo metu kitaip neįmanoma ir reikia kažkam tai pasakyti. Prisimenu vakarėlį, kuriame buvo daug trankios muzikos ir alkoholio, o tam tikras vietas okupuotose teritorijose aplankiusi draugė gaivėlėjosi nuo tenai patirto šoko: „Mano tėvai atvažiavo čia, kad gyventų visuomenėje be rasizmo ir antisemitizmo. Ar dėl šito reikėjo važiuoti, kad mano vardu ir už mano mokesčių pinigus būtų daromi tokie dalykai???“ Nežinojau, kaip ją guosti, buvo gaila ne tik palestiniečių, bet ir jos jautrios meniškos sielos, kurioje ta kelionė paliko neištrinamą randą, niekada jos tokios nebuvau mačiusi, ir norėjosi už atlapų visas, kas, nepavaikščiojusios tenai ant žemės, sako, kad nieko tokio, jog „Izraelis gina savo interesus“.

Kalbėjimas ir rašymas apie tai, žinoma, nieko nekeičia. Galiausiai iš visų tų emocijų išeina taip, kad užsikonservuoji panašių į save grupėje. Tikrąją savo nuomonę reiški tarp tų, kurios mano taip pat, ir kurių pyktis sinchronizuotas su tavo. Su kitais palaikai malonius, diplomatiškus santykius. Izraelyje didele dalimi taip ir nutiko: be radikalių kairiųjų grupelės ten turėjau vos vieną kitą draugę. Daug mano draugių tenai rašo. Kartais įsikeliu tai, ką jos parašo, į savo FB. Sulaukiu komentarų, kad pykstu ant Izraelio. Aiškinu, kad netapatinu kraštutinių dešiniųjų tenai valdžioje ir armijoje su visuomene. Niekas niekur nepasikeičia.

Dar Japonijoje, kai skaičiau pranešimą savo tyrimo pagrindu, vienas maišytos kilmės studentas, prie kurio nuolat kabinėjasi policija, nes mano, kad jis imigrantas, pasakė ilgą ir emocingą komentarą. Anot jo, jei tuoj pat nesuras sprendimo, kaip praplėsti japonės sąvoką ir į visuomenę įtraukti užsienietes darbininkes ir vaikes iš mišrių šeimų, šalis rizikuoja užsiauginti teroristų tinklą. Japonėms tokios hiperbolės ir apskritai tokia raiška turėjo pasirodyti gana šokiruojančios. Bet tada aš pati tiek daug nemąsčiau apie pyktį ir piktą aktyvizmą.

Štai keli pikto aktyvizmo pavyzdžiai: „šliundrų eitynės“, Rožinio bloko manifestas, demonstracijos Graikijoje. Kai visuomenė bus išjudinta, ateis savi leopoldai ir pakvies kažkam konstruktyvesnio. Galbūt išties reikia, kad aistra išdegintų, kas buvo iki tol, kad leopoldai galėtų ant tų pelenų sėti javus. Įdomu tai, kad J.D.Salinger’is romane “Franė ir Zujis” viename dialogų dėsto tokį požiūrį į piktą ir leopoldišką aktyvizmą krikščionybėje: Franė piktinasi, kodėl Jėzus kai kur radikaliai pasisako ir negalėtų būti kaip Šv. Pranciškus, o Zujis samprotauja, kad, jei Dievas būtų norėjęs siųsti Šv. Pranciškų anuo metu ir tokiai svarbiai misijai, būtų taip ir padaręs, bet ten ir tada reikėjo šėlstančio, aistringo pranašo (kuris išvartė prekiautojų stalus šventykloje, bardavo savo mokinius, o ne kantriai aiškino – beje, nenustebkite dėl pranašo, personažai yra „niūeidžininkai“).

Taigi pykčio, pikto veiksmo ir radikalumo spektras neduoda ramybės daug kam. Kai pradėjau išsamiau apie tai mąstyti ir savyje stebėti, tapo lengviau suprasti tokias žmogas kaip A.M.Pavilionienė ar D.Katz’as. Anksčiau sakydavau: idėjos OK, bet raiška – tik atstumianti. Ilgainiui kažkaip pradėjau geriau įsivaizduoti bandymų, nusivylimų ir kovos, pirmiausia su savimi, kelią. Dėl to pavyko skirtingais laipsniais su jomis abiem užmegzti kontaktą.

Pyktis ir piktas aktyvizmas stato sienas – puikiai tai suprantu. Su emocingais, radikaliais teiginiais sunku tapatintis toms, kas nežino nei jų atsiradimo istorijos, nei konteksto. Ir vis dėlto gerai suprantu tą garo proveržį iš po savitvardos ir bejėgiškumo dangčio. Ką Jūs manote apie piktą aktyvizmą, kuris neišvengiamai ne jungia, o skaldo, bet kartu išjudina visuomenę greičiau ir efektyviau nei šimtmečiai darbo? Kaip geriau panaudoti aistros potencialą?

Galima pasakyti paprastai: žmogos migruos, jei tai joms apsimokės ir jei norėsis. Bet galima pasakyti ir taip:

Šaltinis: Eurofound. 2007. Factors determining international and regional migration in Europe. Dublin: European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions.

Diskusijose dėl įstatymo, apibrėžiančio, kas yra šeima, – daug emocijų ir daug nesusikalbėjimo. Pozicijos išsikristalizavusios seniai, daug kas jau išsakyta ir sunku į šiuos debatus pažvelgti kūrybingai. R.J.Dagio komentaras šiandien Delfi – iš pažiūros argumentuotas ir struktūruotas, su kuo galima pasveikinti, bet atidžiau įsiskaičius ir šį tą nutuokiant apie visuomenę, kyšo loginių klaidų ausys.

Ką teigia R.J.Dagys?
1. Komunistės norėjo panaikinti šeimos instituciją (nuoroda į V.I.Leniną).
2. Teisės aktuose šiuo metu painiava. Įstatymas su šeimos apibrėžimu leistų ją įveikti.
3. Šeimos susiejimas su santuoka įtvirtintas Konstitucijoje.
4. Finansinė parama yra atskira (politika? biudžeto eilutė?) nuo šeimos skatinimo.
5. Santuoka – tai įsipareigojimas, todėl joje gimsta daugiau vaikų.
6. Paramos skirstymas per šeimą pasiteisina, o individualizuotas – ne.
7. Kritikės, apeliuojančios į ES normas ir teigiančios, kad esama šeimos politika diskriminacinė, primena Leniną.

Pasižiūrėkime papunkčiui. Continue Reading »

Šiandien mano brolis atkreipė dėmesį į tai, kad žinią, jog princo žmona K.Middleton galimai negali turėti vaikų, populiarus portalas „Delfi“ suklasifikavo kaip… pramogas. Nuskubėjau pažiūrėti. Štai straipsnis. Štai ekrano nuotrauka, jei netikite.

Esu visiškai tikra, kad tai padaryta be jokios blogos valios, tiesiog iš nejautrumo ir skubaus naujienų dėliojimo nemąstant. Vidinę Delfi logiką atskleidžia ir internetinio adreso struktūra: http://pramogos.delfi.lt/celebrities/princo-williamo-zmona-negali-tureti-vaiku.d?id=45729767 Poskyris „Garsenybės“ yra skyrelio „Pramogos“ dalis, taigi viskas, kas apie garsenybes, dedama į skyrelį „Pramogos“. Tačiau, kad ir kokia vidinė logika, rezultatas, kurį mato skaitytoja, atrodo antihumaniškai. Portalas realiai siūlo linksmintis skaitant apie kažkieno sveikatos problemas. Taip neturi būti. Tuoj pat parašysiu redaktorei ir paklausiu, ar tai tikrai įvyko dėl neapsižiūrėjimo. Esu beveik tikra, kad klaida bus greitai ištaisyta.

— Atnaujinimas gegužės 23 d.—

Atėjo redaktorės atsakymas. Tai ne klaida, o sąmoningas pasirinkimas. Kodėl? Kaip ir populiariausiuose pasaulio portaluose, tokiuose kaip BBC, visos naujienos apie žvaigždes klasifikuojamos kaip pramogos. Delfi, kartu su kitais portalais, ketina ir toliau taip daryti.

Cha, turiu pripažinti, kad „prigavo“. Niekada nebuvau atsidariusi BBC skyrelio „Entertainment“. Ogi žiū. Garsenybės mirtis BBC irgi yra pramoga. Delfi anaiptol neunikalus šiuo požiūriu. Vienintelis akmuo į Delfi daržą – jis, skirtingai nei BBC, turi rubriką „Nusikaltimai ir nelaimės“, kur ir reikėtų dėti žinias apie nelaimes, arba „Gyvenimas“, kur galima dėti ir teigiamas, ir neigiamas žinias.

Žinoma, tai, kad visos taip daro, nereiškia, kad tai normalu ir sveikintina. Visas žiniasklaidos priemones, kurioms rūpi žmogiškumas, kviesčiau atidžiau rūšiuoti naujienas. Garsenybės irgi žmogos.

Ar jums vaizdai iš „tūsų“, kuriais visame pasaulyje visokios žmogos sutiko žinią apie tai, kad nukautas Osama bin Laden’as, nepriminė, kaip televizijos po 2001 m. rugsėjo 11 transliavo vaizdus, neva arabės džiaugiasi teroro aktu? Vėliau kažkuri televizija pripažino, kad čia iš šiaip šventės paimta filmuota medžiaga. Pagarba Vatikanui, kad iš karto išplatino pranešimą, jog nėra ko „tūsintis“.

Jei nebūčiau antropologė, sakyčiau, gal laukinės tos amerikietės su italėmis ir visomis kitomis, visai necivilizuotos, nepripažįsta racionalumo Bet dabar pasamprotausiu, kad, pirma, OBL yra žiniasklaidinis personažas, apie kurį daugelis atpratusios galvoti kaip apie [buvusį] gyvą, kvėpuojantį žmogą. Antra, jis įkūnijo mistinį priešą, kažkokį barzdotą ir raguotą (iš po galvos apdangalo nesimato) velnią, kurio atvaizdas neva pasirodė griūvančių dangoraižių dūmuose ir t.t. Prieš trejus metus jaunų menininkių darbų parodoje Briuselyje mačiau keletą keistai patiražuotų OBL atvaizdų. Jis yra kaip Marilyn Monroe arba Bushas – tam tikra popkultūros ikona. Dėl to žmogos ir siautėja gatvėse. Pareis namo, išsimiegos, aprims ir supras, kad žeminančios oro uostų saugumo taisyklės nepasikeitė.

Beje, Hamas nepraleido progos pasirodyti kaip visiški lopai. Su tuo ir sveikinu – galbūt dar labiau sumažės jų turimas palaikymas.

Šiandien atsipalaidavimui paskaičiau buržujų naujienų skyrelį „Delfyje“ ir nustebau suradusi Mėslitos direktoriaus Sauliaus Poškos moteriškąjį prototipą. Štai keletas buržujienės auksinių minčių:

• Štai kaip ji žaidžia Konfucijų, paklausta apie asmeninio gyvenimo sunkumus: „Gyvenime būna nuopuolių ir pakilimų, įvairių etapų. Privalėjau išmokti tam tikras pamokas. [...] Po tamsių akimirkų visuomet ateina šviesūs momentai.“
• O čia – chrestomatinis teigiamo savęs vertinimo pavyzdys: „Esu charizmatiška. Studijuoju drabužių dizainą. [...] Turiu puikų estetikos suvokimą. Dar mokyklos laikais lankiau fotobūrelį. [...] Mano meniškumas – įgimtas.“
• O štai ką ji mano apie „varguolius“: „Lietuvoje gyvena 98 procentai nuolat viskuo besipiktinančių žmonių ir tai man yra įprasta. Dažniausiai pagiežingi žmonės nieko nepasiekia ir pikto linki daugiau pasiekusiems. [...] Negaliu niekuo padėti pykstantiems dėl gražaus mano gyvenimo. Galiu tik paklausti, kodėl patys nieko nesiekiate? Ieškokite būdo užsidirbti ir gauti tai, ko trokštate.“
• Bet topas yra čia: „Galėtumėte pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie gali parodyti įdomių dalykų. [...] Žmonės negali pasidžiaugti kitų turtu ar geru gyvenimu, nes patys to neturi. Bet kam gi pykti? Neigiamos emocijos veide palieka labai gilias raukšles.“ Žinutė yra ganėtinai primenanti štai tokią, kurią radau draugo FB.

Tiesą sakant, nei stebiuosi, nei siekiu čia kažkaip sudirbti turtingą moterį. Gerai, kad jai gerai. Tačiau paskaičiau šį straipsnį tik dėl to, kad suintrigavo jos pavardė, ir akis užkliuvo už tam tikros paslėptos prielaidos, kuria, rodos, vadovaujasi ne tik turtuolė, bet ir žurnalistas. Dar kartą perskaitykite tekstą. Užfiksuokite „nebe“, nuorodas į praeitį, o ypač – žurnalisto ir turtuolės dialogą straipsnio pradžioje, kur kalbama apie gyvenimo negandas. Kas išryškėja? Kad tarsi savaime suprantama, jog visuomenė turi žinoti, kas tokia yra E.Ghaoui, ką ji veikė prieš tai, kas blogo jai buvo nutikę. Ką reiškia „gražuolė“? Ar ji buvo grožio konkursų laimėtoja? Man būtų labai smalsu sužinoti, kas apskritai inicijavo interviu – Delfi, sekantys turtuolių gyvenimus, ar pati turtuolė, norinti save pareklamuoti? Beveik galima būtų pagalvoti, kad ruošiasi į politiką… Šis koketiškų nuslėpimų, abstrakčių atsakymų (žr. pirmą citatą) ir „draugiško“ žurnalisto ir turtuolės pasikalbėjimo mišinys tarsi klausia: negi galima nežinoti tokių faktų apie elitą, pvz., ko praeityje pasiekė tokia E.Ghaoui, kas tas mistinis mylimasis, iš ko ji gyvena. Bet juk čia nėra tokia garsenybė, apie kurią žinotų bet kas, kas kasdien skaito Delfi, kaip aš! Būtent tai, kad čia tiek daug nutylėjimų ir abstraktybių, tarsi skaitytojas automatiškai turi žinoti, kas po jomis slepiasi, ir padeda kurti žvaigždės įvaizdį: na, juk savaime suprantama, kad jūs žinote, kas yra E.Ghaoui, o jei ne, niekam to nesakykite ir greitai greitai pasigūglinkite. Tai yra įdomus žiniasklaidos veikimo aspektas, kurį ketinu toliau sekti.

Kaip ir daugelis skaitytojų, didžiąją dalį Lietuvos naujienų sužinau iš antraščių. Paspaudžiu, tik jei suintriguoja. Tačiau kartais ir antraščių pakanka, kad suprastum, jog tam tikra garsenybė šiuo metu ant bangos. Pavyzdžiui, kai savaičių savaites Delfi mirguliuoja tokio tipo antraštės kaip „E.Anusauskaitė sodriai pagadino orą“ (pasirodo, taip jau ironizavau) „E.Anusauskaitė mokosi vairuoti“ ir, atitinkamai, „Ką šiandien nusipirko E.Vaitkevičė“. Antraštės ir trumposios ištraukos niekada neminėdavo, kuo jos užsiima ir kodėl reikėtų apie jas žinoti. Ką veikia E.Anusauskaitė aš žinojau, nes kartą žiūrėjau Slavianskij Bazar. Kas tokia E.Vaitkevičė, sužinojau tik tada, kai, paradoksalu, jos populiarumas turbūt „nusėdo“, nes Delfi antraštės pradėjo prilipdyti „Kauno ponia“ ar „burleskos pradininkė“. Priimu tai kaip eksperimentą: kiek galiu sužinoti apie buržujes, jomis nesidomėdama.

Su Tarptautine darbininkų diena, skaitytojai! Tepadeda ji patikėti savo jėga, tuo, kad mūsų darbo vaisiai, taip pat – viešosios erdvės priklauso mums, ir kad mes esame įdomesni už buržujus

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Continue Reading »

Jau tuoj baigsis graži ir labai reikalinga iniciatyva – savaitė be patyčių (galite jai skirti 2 proc. pajamų mokesčio). Per ją visuomenė šviečiama patyčių mokyklose klausimais, siekiama suardyti susidariusius stereotipus. Žinoma, tai labai maža dalis visų darbų, kuriuos reikėtų nudirbti, kad patyčios mokyklose apmažėtų. Juk siekinys – ne savaitė, o gyvenimas be patyčių. Tačiau reikėtų, kad kuo daugiau žmogų prisijungtų prie šios iniciatyvos. Pagalvojau, kad galbūt būtų gera mintis, jei įvairios blogerės (taip pat ir mano pasirinkimu rašyti moteriškąja gimine laaabai nepatenkinti blogerIAI) įsijungtų į šią iniciatyvą (net pasibaigus formaliajai savaitei) ir bloguose viešai papasakotų apie patirtas ar matytas patyčias, pasidalytų, kaip pavyko (ar nepavyko) išspręsti šią problemą. Gali būti, kad, kai papasakosiu savo istoriją, manęs nemėgstančios ultrapatriotės komentuos, kad taip man ir reikia, arba ieškos pseudofroidistinių pagrindimų mano neva konfrontacinei pozicijai. Galite nesivarginti ir nezulinti klaviatūrų – manęs tai neįskaudins ir nieko neįrodys, tai tik parodytų taip galvojančių siauraprotiškumą. Manau, vaikų kančios yra kažkas bendražmogiško, ką turėtų suprasti bet kokios ideologinės pozicijos atstovės. Kita vertus, galbūt ultrapatriotės parodys žmogišką empatiją (ko labai tikiuosi) ir taip pat prisijungs prie šios iniciatyvos. Pažadu nerašyti jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų apie tai, kaip kadaise ujami vaikai išaugo į ultrapatriotes/ nacionalistes. Esame suaugusios žmogos, dabar jau atsakingos už savo pasirinkimus. Tačiau patirtys, kaip išgyventi mokyklinį pragarą ar išspręsti problemą, labai reikalingos. Galbūt pačios dalyvavote patyčiose ar tyliai pritarėte, o vėliau supratote klaidą? Papasakokite ir apie tai. Galbūt mokinės, goglinėdamos po internetą, paklius į šiuos blogus ir pamatys, kad šio bei to pasiekusios žmogos (štai čia pasakoja garsenybės, rašo Delfi piliečiai, jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyvė) taip pat savo laiku patyrė patyčias, bet mokykla – ne visas pasaulis, ir daug ką dažnai yra įmanoma pakeisti. Jeigu prisidėsite prie šios iniciatyvos, prašau, atsiųskite man nuorodą (jei mane pažįstate asmeniškai ar komentare) arba ping’ą. Kiek man žinoma, daug gabių, išsilavinusių žmogų paauglystėje patyrė patyčias. Kai kam tai turėjo katastrofiškų padarinių (chroniškas nerimas, depresija), kitoms tai padėjo savotiškai sustiprėti. Kad ir kaip ten būtų, patyčios yra galios žaidimas, taigi žalinga aiškinti, kaip „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnes“ ir kaip viskas natūralu, būdinga tam tikram amžiui, praeis. Šią problemą reikia spręsti čia ir dabar, kompleksinėmis priemonėmis. Continue Reading »

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Continue Reading »

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi. Continue Reading »