Temos Archyvai: Įvaizdžiai

Patyčios – reklamos įkvėpėjos

Delfi paskelbė įtakingiausių žiniasklaidininkių sąrašą (kodėl rašau mot.g.?), kur pasigedau savo mėgstamiausių žurnalisčių ir kartu turėjau dar vieną progą pagalvoti apie žurnalisčių išėjimą į viešuosius ryšius (šiek tiek apie tai čia). Manęs tai niekas neklausia, kodėl ten neinu, ir nesiūlo, bet aš ir neičiau, nes viešieji ryšiai – jau beveik reklama. O reklamščikių pasaulis – toks baisus, kad brrr… Jame žmogos pravardžiuojamos daunėmis kaip kokioje pagrindinėje mokykloje (mano bendraklasiai kokioje 5-7 kl. taip vadindavo vienas kitą – nesiedami su niekieno Dauno sindromu, šiaip, iš durnumo) ir lūzerėmis, jei užsidirba užkandinėse, vaikų namų globotinėms priskiriami gegužiuko jausmai, kviečiama moterims juokais dovanoti mėlynių (arba tortų į veidą) – vis šioks toks užsiėmimas, papildantis veiklas, kuriomis užsiimi, kai nemuši moterų.

Sarkazmas sarkazmu, bet Ugnė savo FB teisingai atkreipė dėmesį, kad vis daugiau reklamų kviečia kažko nesakyti ar nemanyti, bet pirma reakcija į jas būna klausimas – pala pala, o kas taip sako? Skaitykite toliau

PR yra ideologija, ir vis daugiau aktyvisčių jai pasiduoda

Vykstant festivaliui priARTink kažkam kilo mintis aprišti Vilniuje stovintį rašytojos Žemaitės paminklą spalvingomis skaromis ir fotografuoti. Lygiagrečiai vyksta dar kelios iniciatyvos, kai žmogos (žr. tinklaraščio kalbos politiką), kultūriniai ir subkultūriniai reiškiniai, kurie paprastai priskiriami ankstesniems laikotarpiams, beveik prievarta įvelkami į tūkstantinukių bendravimo manieras: Kauno liberalės kviečia į savo pramogas įtraukti vyresnio amžiaus žmogą, „nusiselfinti“ ir „pataginti“ #senjorai, Europos Komisijos atstovybė kviečia pasidemonstruoti, kaip mokai ką nors naudotis kompiuteriu, „nusiselfinti“ ir „pataginti“, o čia sumanyta iš mokyklos vadovėlių žinomą rašytoją apvilkti, tada „pataginti“, kad gal kas nors „nusiselfintų“. Tiek to. Man daug įdomesnis buvo kitas, šalutinis šios akcijos produktas, kuriuo susižavėjusi dalijosi mano pažįstama, Laimikis.lt įkūrėja ir labai įdomi miesto erdvių aktyvistė Jekaterina Lavrinec.

Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Skaitykite toliau

Heteroseksualumo propaganda pop dainose

Prieš kelerius metus JAV (didžiausios pasaulyje muzikos eksportuotojos) mokslininkių (kodėl moteriškoji giminė?) atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 iš 10 dainų nebuvo jokių užuominų apie seksą ir dauginimąsi – vidutiniškai tokių užuominų dainoje buvo kiek mažiau nei 11. Tyrime naudotas duomenų kodavimas šiame straipsnyje detaliai paaiškintas. Mokslininkės priskyrė dainų eilutėms kategorijų žymas: lytiniai organai, susijaudinimas, seksualiniai veiksmai, trumpalaikių romanų strategijos, atstūmimas, ištikimybė ir t.t. 2 iš 5 pop dainų porino apie seksualinį patrauklumą, kas trečia – apie trumpalaikių romanų mezgimą, kas ketvirta – apie neištikimybę. Tiesa, kas trečioje buvo pažadas laikytis ištikimybės, kas dešimtoje buvo kažkas apie motinystę/tėvystę. Kas ketvirta bylojo apie su seksualiniais santykiais susijusius visuomeninės padėties ir išteklių klausimus. Skaitykite toliau

Įrodyti kūnu

„Įrodysiu, kad protas ir grožis gali eiti kartu!“ – nusprendžia mokslininkė arba versli humanitarė ir kruopščiai dekoruoja kūną. „Įrodysiu, kad ir netobula/nestandartinė/sena moteris gali būti graži!“ – sumąsto fotografė arba jos objektė ir stropiai tiražuoja apsinuoginusių kūnų nuotraukas. „Įrodysiu, kad moterims sunku mūsų kultūroje!“ – nutaria menininkė arba aktyvistė ir išstato kūną naudojimui. „Įrodysiu, kad gyvūnai kenčia kaip ir mes!“ – pasišauna veganė ir pareigingai nusisega liemenėlę fotosesijai. Atrodo, kad vienintelis argumentas yra ir gali būti tik kūnas – ne teiginys, ne pasakojimas, ne įrodymai ir duomenys.

Tikriausiai nuspėjote, apie ką aš. Apie projektą „Mes.Moterys“. Vietoje nuorodos tebus ši ekrano nuotrauka, kurioje matote adresą internete. Man labai nepatiko antraštė, todėl nereklamuoju.

Skaitykite toliau

Ką daryti prieš stereotipų žalą ir kas jau padaryta

Štai dar viena mini paskaita apie lyčių stereotipų, konkrečiai – seksualizacijos (mano straipsnis apie tai čia) žalą:

Jei neturite laiko, pažiūrėkite nuo dešimtos minutės apie tai, ką kiekviena žmoga gali pakeisti savo aplinkoje. O dabar pasidalysiu pavyzdžiu, kaip tai vyksta.

Skaitykite toliau

Eksperimentas: kodėl [šalis] tokia..?

Perskaičiau apie eksperimentą, kuriuo parodyta, kokie būdvardžiai Google paieškos sistemoje prilipinti prie valstybių. Tada jį pakartojau su šalimis, kuriose teko gyventi, būdama prisijungusi prie Gmail, kad paieška atsižvelgtų į tai, ką Google žino apie mane. Štai rezultatas.Why is [country] so [adjective]?

Kaip poetę-reklamščikę į Prokrusto lovą grūdo

Perskaičiau labai įdomų interviu su Ilze Butkute, dirbančia reklamos srityje ir rašančia eiles. Ji neseniai išleido patarimų knygą darbuotojoms, kurios greitai neteks darbo, apie tai, kaip išsikovoti kuo daugiau iš darbdavio ir išvengti išnaudojimo. Interviu pasirodė žurnale „Moteris“ – turbūt progresyviausiame į moteris orientuotame žurnale Lietuvoje. Todėl truputį nusviro rankos matant, kaip žurnalistė, tam tikru būdu tarsi flirtuodama su pašnekove, stumia ją apibrėžti savo santykį su stereotipais. Neklijuodama etikečių, leisdama pašnekovei atskleisti savo individualybę, bet visgi nė per žingsnį neatitrūkdama nuo stereotipų ir taip tarsi patvirtindama jų aktualumą. Skaitykite toliau

Truputį apie madą

Tai štai, baigėsi vienas užimtas laikotarpis, galima vėl truputį grybą pjauti prieš kimbant į naujus darbus. Delfyje žiūrėjau Afrikos mados kolekciją. Ne taip svarbu, ką manote apie drapanas. Atkreipkite dėmesį į manekenes. Šypsosi!!! Jokio „lomkių“ kamuojamos narkomanės žvilgsnio, kaip įprasta Europoje. Iš karto gražiau.

Dar kai ką planavau parašyt, bet dabar jau bėgu.