Sveiki atvykę į Daivos Repečkaitės asmeninę interneto svetainę. Tai yra asmeninis internetinis dienoraštis. Nepaisant mano darbo, skaitydami netaikykite jam profesinių ar kitokių objektyvumo standartų.

O čia šiek tiek apie mane:

Mano datos. Pradėsiu nuo įdomybės: esu gimusi 13-tą dieną. Todėl poliklinikose ir kitose vietose, kur plaukioja atviri duomenys, nuolat sulaukiu klausimų: ar nesijaučiu nelaiminga? Galiu iš karto atsakyti: 13 yra mano labai mėgstamas skaičius, ir mėgstu sakyti, kad dėl šios gimimo datos manęs neveikia prietarai.

2003 m. po trejų fantastiškų savęs atradimo iš naujo metų baigiau Kauno technologijos universiteto Gimnaziją ir išvykau gyventi į Vilnių. Baigiau politikos mokslus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2005 m. – 2006 m. gyvenau ir studijavau Göteborge, Švedijoje, iš kur yra kilęs vienas iš mano visų laikų mėgstamiausių dainininkų, kur žuvimi mojuoja Poseidonas, o vienoje iš Hagos kvartalo kavinių gali gauti tokio dydžio cinamoninę bandelę, kad du žmonės gali pavalgyti. Nuo 2005 m. iki dar visai neseniai dirbau užsienio politikos apžvalgininke savaitraštyje “Atgimimas”, kartais rašydavau ir kitur, dabar ten turiu skiltį apie socialines problemas. 2008 m. baigiau sociologijos ir socialinės antropologijos magistratūrą Centrinės Europos universitete Budapešte, ir, grįžusi į Lietuvą, įsidarbinau analitike Viešosios politikos ir vadybos institute. 2009 m. kovo-balandžio mėn. gavau Japonijos fondo stipendiją ir dirbau prie individualaus tyrimo apie migraciją Tokijo Universitete. Žurnalistinius įgūdžius tobulinau mokymuose apie Europos kaimynystės politiką (Briuselis-Kijevas, 2007 m., organizavo Europos žurnalistų centras) bei Balkanų valstybių eurointegraciją (Belgradas-Zagrebas-Liubliana, 2008 m.: Europos jaunųjų žurnalistų konkurso “Praplėsk savo akiratį” laimėtojų finalinė kelionė, organizavo Europos Komisija ir MediaConsulta), ES plėtros perspektyvas (Briuselis, 2008 m. rugsėjis, organizavo Europos Komisija), taip pat – kursuose “Žiniasklaida, demokratizacija ir tarptautinė plėtra” (Budapeštas-Novi Sadas, 2009 m., organizavo Centrinės Europos universitetas ir Pensilvanijos universiteto Annenbergo komunikacijos studijų mokykla).

Mano dėmesys: instituciškai ir neistituciškai mokausi fotografuoti miestus, vertinu skaitymui viešajame transporte tinkamus romanus, mėgstu mokytis naujų kalbų, įvairiapusiškai domiuosi Japonija ir integruoju šį pomėgį į akademinę veiklą. Akademiniai interesai: lyčių, etninių grupių ir valstybių stereotipai žiniasklaidoje bei reklamoje, tarptautinė migracija, ypač iš lyčių studijų perspektyvos, kultūriškai sąlygotos demokratijos sampratos.

Mano aktualijos: Po metų Vilniuje, kur dirbau dviejuose darbuose ir visaip bandau nebūti tipiškas išsilavinusios viduriniosios klasės individas (akademinių metų eigoje savanoriavau kaip anglų kalbos mokytoja VU Gamtos mokslų fakultete), dabar gyvenu Tel Avive. Rašau tinklaraštį “Wonderland“.

Mano džiugesys: jūra, meniškos sielos, pavasaris, žemuogės, antikvariatai, seni rusiški “multikai”, Jensas Lekmanas, japoniškas maistas, arbata, žodžių žaismai.

Mano nepagarba: sausakimšas viešasis transportas; piktas neoliberalizmas; lūžtantys Windows’ai; žmonės, kurie domisi Rytų Azija todėl, kad tai madinga ir egzotiška; politikas, pasiūlęs susimesti ir išsipirkti “Lietuvą”.

Mano trumpalaikiai siekiai: mokėti bent 500 kanji (japoniškų ideogramų), perskaityti originalo kalba švedų autorių rašytas savo vaikystės knygas, išmokti savo mintis reikšti vaizdais.

Mano skaitaraštis:
Anita Nair “Moterų kupė” – viena skaniausių perskaitytų knygų
Haruki Murakami “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas” ir pan. – lengva šiza, parašyta taip, lyg būtų savaime suprantamas dalykas.
Franzas Kafka “Procesas”, “Šakalai ir arabai”, novelės – tamsumos ir netikėtumų koncentratas.
Antoine’as de Saint-Exupery “Žemė – žmonių planeta”, “Mažasis princas” – kai norisi paprasto, vaikiško gėrio.
Yasunari Kawabata “Tūkstančiai gervių”, “Sniegynų šalis” – tiek estetikos, kad pasidaro nesvarbu, kas vyksta su veikėjais.
Kenzaburo Oe “Pavėlavęs jaunimas”, “Asmeninė patirtis” – mažai kas moka taip tiksliai kalbėti apie pyktį ir nusivylimą.
Icchokas Meras “Lygiosios trunka akimirką” – geriausia mano skaityta novelė II pasaulinio karo ir Holokausto tema lietuviškai. Angliškai gal būtų Edit Bruck “Who loves you like this”
Banana Yoshimoto “Asleep”, “Kitchen”, “Goodbye Tsugumi” – lengvėsis, itin tinkamas skaityti prie jūros arba hamake
Karel Čapek “Karas su salamandromis” – geriausia futuristinė distopija, nes šiaip netoleruoju šio žanro

Dabar – M.G. Vassanji “Book of secrets”

Mano klausaraštis:
Jens Lekman – visada, nes tai yra tikras švediškas gėris
Peter, Bjorn & John – švediškai gėrio tradicijai tęsti
Ali Farka Toure – praskaidrėjimui
HIM – patamsėjimui
Devendra Banhart – niekas nemoka rašyti tokių dainų žodžių
Blind Guardian – kai reikia sunkiau, bet ne sunkiai
The Beatles – vaikystės nostalgijai maitinti ir karaokei Japonijoje
Regina Spektor – šypsenai ištraukti
Idan Raichel Project – nes jie yra jėga
Jurga Šeduikytė – kol kas geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvos nesunkiajai muzikai, ir puikiai koncertavo Budapešte 2007 rudenį.
Salif Keita – nes veža
Mogwai – tinka mokantis
Mattafix – tinka važiuoti metro
Yael Naim – tinka važiuoti traukiniu
Belga – tinka prisiminti Vengrijai

-

Dar pastaba. Komentarai rašomi tokiu principu. Rašydami komentarą, pateikite el. pašto adresą. Komentaras įsirašys į sistemą,  bet pasirodys tada, kai aš patvirtinsiu. Jei patvirtinau vieną Jūsų komentarą, galėsite rašyti bet kiek be papildomo patvirtinimo. Taip man pasiūlė tinklaraščio sistema ir, nors griežtoka, man visai patiko kaip būdas apsisaugoti nuo spamo ar pernelyg piktų minčių.