Mėnesio archyvas: kovo 2018

Kokybiška išsiilgta spauda

Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko Frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. Tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. Kelionės Rytų Afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… Buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. Pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. Antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus.

Po kelių mėnesių jau Vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią IQ Life. Pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė Kabule Mahbooba Hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. Per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. Daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. Tik mėgavausi puikiu žurnalu.

Ne aš viena noriu skaityti tokią spaudą. Štai JAV technologijų reporteris du mėnesius naujienas skaitė tik laikraščiuose ir suprato, kad jos čia kokybiškesnės, tikslesnės, lakoniškesnės. Popierių reikia taupyti. Popierių reikia planuoti. Popieriaus nebegalima pakeisti, todėl dar svarbiau viską gerai sutikrinti ir pasirūpinti, kad nebūtų gėda.

Keliaudama puslapis po puslapio po pusiau tarptautinį, pusiau lietuvišką žurnalą, galvojau, kad būtent tokią spaudą visada norėčiau skaityti. Noriu, kad interviuotojos įsigilintų į pašnekovių darbą ir nešvaistytų jų laiko klausimams, kuriuos galima išgūglinti. Noriu, kad pašnekovai būtų atrenkami pagal tai, kas įdomiausia, o ne kas prieinamiausia. Noriu skaityti recenzijas tokių autorių, kurios daug skaito ir atrenka, kas įdomu, o ne recenzuoja viską, ką gauna, nes ačiū už nemokamas knygas, o ir šiaip, reikia kuo dažniau generuoti kuo daugiau turinio. Noriu, kad prie kiekvieno teksto būtų dirbusi komanda, kurios narės viena kitą papildo įvairiais gebėjimais: pasakoti istorijas, logiškai dėlioti mintis, užtikrinti teksto aiškumą ir kalbos taisyklingumą. Tuo spauda visada skirsis nuo tinklaraščių.

Ar dar įmanoma ją atgaivinti? Ar yra vilties sukurti sveiką žinių ekosistemą, kur būtų ir greitų, interaktyvių ir daugiaformačių naujienų internete, ir lėtų skaitinių žurnaluose? Norėtųsi tikėti, kad konkurencija pirmiausia išnaikins tokius darinius, kuriems nepavyksta tapti nei viena, nei kita.