Filmas „Hidden figures“

  1. Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Kai Europos Komisija ar kita institucija ieško būdų, kaip paskatinti mergaites profiliuotis ir studijuoti atitinkamus dalykus, vis girdžiu, kad mergaitėms trūksta teigiamų pavyzdžių. Tačiau feministiniuose tinklaraščiuose ir puslapiuose kaupiasi įrodymai, kad moterys buvo tyčia, sąmoningai ar nesąmoningai, ištrintos iš matematikos, tiksliųjų mokslų ir programavimo istorijos. Šiame NPR reportaže pasakojama, kaip programavimas kažkada buvo laikomas „moteriška“ ar mišria specialybe, kol kompiuteriai supaprastėjo tiek, kad įžengė į namus ir gamintojai juos pradėjo reklamuoti kaip žaislus berniukams. Tapęs paklausia ir vyrų uždominuota specialybe, programavimas apaugo atšiauria gentine/ klubine subkultūra, kurios vienose aplinkose daugiau, kitose mažiau. Apie tai rašiau čia. Jokia paslaptis, kad popkultūra prisideda prie įvaizdžių formavimo. Tad ar filmas „Hidden figures“ apie NASA programuotojas laužo šią subkultūrą apgobusį įšalą?

Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta.

Filme daug taikliai užfiksuotų pavyzdžių, kaip subtiliais būdais atsiskleidžia rasizmas ir seksizmas. Atskiroje patalpoje dirbančios ir atskiru tualetu priverstos naudotis juodaodės moterys nesulaukia jokio palaikymo ar bent pagarbos iš baltaodžių moterų, kurios, panašu, dirba administracinius darbus. Iškalbinga scena, kai viena iš pastarųjų akmeniniu veidu, bet šilkiniu balsu dievagojasi, kad asmeniškai neturi nieko prieš juodaodę kolegę, kuriai nuolat trukdo kilti karjeros laiptais. Kai matematikė patenka į baltaodžių kolektyvą, kolegos tuoj pat pasirūpina, kad ji nenaudotų jų arbatinuko. Viršininkas į mišrų kolektyvą vis kreipiasi „džentelmenai“, o liepdamas dirbti viršvalandžius neva supratingai burbteli: „paskambinkite savo žmonoms“.

Tačiau po visų viršvalandžių, kovų teismuose ar darbovietės koridoriuose ir užtrenktų durų laukia ištikimos draugės, pasiruošusios pavėžėti, išklausyti ir paspardyti į užpakalį, jei dingsta motyvacija. Namuose kiekvienos iš jų laukia supratingas ir ištikimas vyras (Katherine atveju jis atsiranda filmo eigoje) ir gražiai besielgiančios atžalos. Santykiai šeimoje tokie tobuli ir taip netrukdo karjerai, kad vos kiek ir galėtume pradėti purkštauti, ką ten tos šių dienų tyrėjos išsigalvoja apie įtampą tarp gyvenimo ir darbo.

Taigi ne, šis filmas – ne įkvepiantis pavyzdys, kaip labai norint galima viską pasiekti, ir ne gyvenimo pavyzdžių šaltinis mergaitėms. Tai – tik dar viena holivudinės „turėk viską“ (have it all) ideologijos išraiška. Mergaitės, žiūrėkite: net segreguotoje Amerikoje juodaodės moterys labai norėdamos pramušė visas lubas ir sienas, vadinasi, ir jūs galite pasiekti savo svajonių. Dar daugiau, jūs galite (ir privalote) svajonės link kaukšėti aukštakulniais, visada būti pasidažiusios ir pasitempusios, užauginti keletą išpuoselėtų vaikų, o jei esate vieniša – sulaukti pačių romantiškiausių piršlybų. Viskas, ko prireiks, tai tik išskirtinis, tas pačias pareigas užimančius baltaodžius vidutiniokus visa galva pranokstantis talentas, kantrybė ir žavus, mielas asmenybės tipas, suprantingas ir mylintis sutuoktinis, ištikimos draugės ir sėkmė (kai įmonei taip stipriai prireiks jūsų sugebėjimų, kad viršininkas nusispjaus į diskriminacines nuostatas). Dauguma moterų aršiose mačistinėse subkultūrose neturi tokios prabangos.

Neįkvepia ir tai, kad kolegai, kuris nuolat trukdo Katherine (aktorius bus daug kam pažįstamas iš „Didžiojo sprogimo teorijos“), nieko nenutinka. Komandos kontekste vidutinių sugebėjimų baltaodis vyras kenkia komandai, nes trukdo talentingiausiai jos narei, bet niekas jo nei subara, nei juo labiau atleidžia ar pažemina pareigose, nei priverčia pripažinti išmoktas pamokas. Pasiekti svajonę ambicingoms juodaodėms moterims reiškia išskirtinio talento dėka šiaip ne taip prasimušti tarp baltaodžių vidutiniokų.

Moterys šiame filme tiesiog labai labai stengiasi, atitikdamos amerikietišką individualistinę ideologiją. Tačiau sėkmė ateina tada, kai ją palaimina baltaodžiai vyrai – būtent jie pasišauna „išgelbėti“ nepelnytai nuvertinamas moteris. Baltaodis viršininkas nuobodžiai pompastiškoje scenoje išdaužo tam tikrus ženklus (pamatysite), baltaodis astronautas kolegas visa galva lenkiančią matematikę pavadina protinga ir jie suklūsta. Visos baltaodės moterys šiame filme yra šaltos „kalės“, sukeliančios tik antipatiją.

Kaip tikra istorija, kurios kažkodėl negirdime oficialiuose pasakojimuose, filmas labai įdomus. Kaip vaizdinys, kokiu būdu pramušamos lubos ir sienos, jis yra vis dėlto labai pesimistinis.

1 komentaras

  1. Buburuză

    Kokį šūdą aš ką tik perskaičiau??? Negrės matematikės, gal dar Nobelio premijos laureatės??? Ne žydės? Ir net ne baltosios?… Viešpatie su viešpatukas, – tokie pezalai gali gimti tik tame ištvirkusiame ir pedofiliškame Holivude. Bet uždanga pamažu plyšta. Ir taip, baltųjų dabar žemėje belikę tik 6,5 procento (check it). Nors prieš šimtą metų buvo 17 procentų. Kiek bus dar po šimto metų, galima nesunkiai atspėti. Ir čia dar kažkas drįsta vapėti apie kažkokį rasizmą??? Po velnių, gal jau vieną kartą užteks vemti nesamones. Ir gėrėtis savo vėmalais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*