Švietimo tobulinimas ir reformos

Mokyklos

Lietuvos gyventojų išsilavinimas lenkia Europos Sąjungos vidurkį: daugiau asmenų įgyja įvairių pakopų išsimokslinimą, mažiau iškrinta iš švietimo sistemos. Tačiau labai mažai kas pasirenka rinkoje lengviau pritaikomo profesinio mokymo kryptį, o kartą baigusios mokslus, dauguma daugiau nebesimoko. Štai kaip atrodėme maždaug tuo metu, kai įstojome į ES

2009 m. Atgimime gilinausi į tai, ką byloja PISA tyrimo apie paauglių gebėjimus ataskaita.

[N]enuostabu, kad į rezultatų paskelbimą reaguota politiškai: apie rezultatus Lietuvoje pasisakė švietimo politikos formuotojai ir pripažinti ekspertai. Buvo prisimintos ir nuolat minimos Lietuvos švietimo problemos, pvz., nepakankamas dėmesys kūrybiškumo ugdymui. Tačiau reikia pastebėti, kad PISA tyrimas matavo netgi ne kūrybiškumą. Ar jau reikia skambinti pavojaus varpais, kai Lietuvos moksleiviai vieną po kito vežasi tarptautinių olimpiadų medalius, bet vidutiniško mokinio sugebėjimai gerokai atsilieka nuo bendraamžių Kinijoje, Suomijoje ar Belgijoje?

Keli įdomūs atradimai, sklaidant ataskaitą:

  • Lietuvoje skirtumai tarp pačių negabiausių (trumpumo dėliai juos taip sąlyginai pavadinkime) skaitovų ir gana negabių – itin dideli, dar didesni jie tarp gana negabių ir vidutinių, užtat gerokai mažesni – tarp vidutinių ir itin gabių.Jei tai būtų valstybiniai egzaminai, Lietuvos devyniasdešimtukininkai Šanchajuje surinktų apie 65 proc.
  • Lietuvoje santykinai nemažai mokinių iš neturtingų šeimų mokosi pagal turimus išteklius ir pasiekimus prastesnėse mokyklose (plg. Norvegijoje dauguma mokosi mišriose mokyklose, o tarp ES šalių didžiausias mokyklų pasiskirstymas pagal turtinę padėtį užfiksuotas Liuksemburge). Prastesnėse mokyklose visi mokiniai, o ypač iš aukštesnės padėties šeimų, mokosi prasčiau nei būtų galima spėti pagal statistinį modelį.

Be to, švietimo sistema – ne vien žinių fabrikas. Pagal UNICEF gerovės indeksą Lietuva tarp turtingų šalių yra pačiame gale (nors matau daug problemų su tuo indeksu). Pagal tarptautinius pagrindinių gebėjimų vertinimus (žemėlapyje paspauskite Lietuvą) Lietuvos moksleivės atsilieka nuo vidurkio ir patiria daugiau streso nei dauguma vadinamojo pirmojo pasaulio moksleivių (daugiau – čia).

Kaip tai spręsti? Su buvusiais kolegomis iš VPVI siūlome keletą patikrintų būdų. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir vadinamą progresyvų švietimą. Straipsnyje Delfi jau išvardijau kai kuriuos esminius pastarojo trūkumus. Manau, kad trys sulipusios mokyklos funkcijos – suteikti žinių bei gebėjimų, įdiegti elgesio visuomenėje principus (socializuoti) ir suburti bendruomenę – yra ne siekiamybė, o problema. Neturiu tyrimų duomenų, bet darau hipotezę, kad paauglėms, patiriančioms sunkumų mokykloje, tuo emociškai sunkiau, kuo labiau jų bendravimas apsiriboja mokykla. Diskusijos apie moksleivių būrelius kontekste tai būtina turėti galvoje. Plačiau tai analizuoju čia.

Universitetai

Kadaise rašiau apie švietimą į IQ žurnalo blogą. Jame teigiau, kad nereikėtų susitelkti nei į universitetų reitingus, nei darbdavių poreikių.

Štai čia ne tik pateikiu savo viziją, bet ir analizuoju, kas sutrukdytų jos pasiekti. Bėda ta, kad krizinė reforma ir jos sustiprintas vartotojiškas požiūris į mokslą pakerta motyvaciją už mažai pinigų iš idėjos dirbti švietimo srityje:

Ne vienas studentas pastebi, kad garsiausiai skundžiasi tie, kurie nori greitai sukramtomų žinių ir lengvai pasiekiamo diplomo. Visada lengva pasakyti „duokite mums aukščiausio lygio profesorių ir geros studijų įrangos“ ir… šnibždėtis su kolega per egzaminą, praleidinėti ar pramiegoti paskaitas bei ignoruoti dėstytojų pakvietimus į mokslinius renginius ar projektus, – Atgimime rašiau prieš dešimtį metų.

Čia Lietuvos reformas aiškinu užsienio skaitytojoms. Linksma prisiminti, kad mano pirmą studentišką rugsėjo pirmąją kas penkias sekundes savo kalboje apie pinigų trūkumą priminęs buvęs VU rektorius Benediktas Juodka dabar yra socialdemokratas, o prieš dvylika metų, man rašant apie tuo metu diskutuojamą reformos projektą, gerai besimokančioms pilietėms garantuojamą nemokamą mokslą vadino grynu socializmu: „Paskolų sistema, didesnis verslo įsitraukimas į švietimą padėtų išspręsti netinkamo finansavimo keliamus sunkumus.“

Kaip panacėja dažnai siūlomas tarptautiškumas. Šis mano pokalbis su švietimo ekspertu Jeroen′u Huisman′u, kurio pavardės Delfi kažkodėl nenukopijavo iš Atgimimo, yra kaip tik apie tai. Tik nedarykite taip, kaip šis BBC reporteris. Nereikia daryti prielaidos, kad yra VU, o visa kita – tik blogiau pagal visus parametrus. Mažai kam žinoma, kad daug užsieniečių studenčių mokslus kremta kad ir Alytaus kolegijoje.

Prieš keletą metų buvau galimybių studijos apie planuotas Europos Komisijos paskolų garantijas bendraautorė. Paskelbus paskolų programą, analizavau ją Eurobloge.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*