Filmas „Los Hongos“ ir nuobodžiaujantis maištas

Aprašymas skambėjo neblogai. Du jauni vaikinukai Kolumbijoje bando tapti gatvės menininkais. Jų kasdienybė verčia tyrinėti, kas yra draugystė, saviraiška, maištas. Vienas iš jų yra studentas, kitas – statybininkas. Kartą pirmasis Youtube aptinka filmuotos medžiagos iš riaušių Egipte ir draugai nutaria nupiešti grafiti Arabų pavasario tema.

Labai keista ir panašu, kad kažkas paminėjo Arabų pavasarį tik dėl SEO arba norėdami, kad filmas atrodytų įdomesnis ir politiškesnis nei yra. Vaikinai tiesiog trinasi (vienas nelanko paskaitų, kitas galiausiai praranda darbą už vagiliavimą) ir bando suteikti savo veiklai kažkokios prasmės. Jie parūko, pasilinksmina, vienas permiega su mergina, bet šios patirtys prėskos ir jiems akivaizdžiai nuobodu. Vienintelė intensyvi patirtis jų gyvenime yra eiti naktį gatvėje ką nors paišyti. Na, dar gal gyvenimą paįvairina dar tai, kad abu gyvena su vienišomis globėjomis – vienas su sergančia senele, kuria švelniai rūpinasi, kitas su prietaringa motina. Jaunuoliai labai nori daryti rimtus dalykus su rimtais menininkais. Tačiau kiek jiems besisektų, jie niekada nepatiria intensyvių emocijų, viskas yra tik nuobodus trynimasis.

Galbūt toks ir turėjo būti filmo kūrėjų pareiškimas, bet jis pateiktas ištęstai. Nejučia pradedi nuobodžiauti kartu su veikėjais. Vos tik įtampa pradeda kilti, istorijos linija iš karto subliūkšta. „Kieta močiutė“, buvusi mokytoja, truputį papasakoja apie praeitį, bet vaikinai užmiega. Per visą filmą jie nieko neišmoksta, niekuo nepasikeičia, galima sakyti, jiems nieko esminio nenutinka. Filmas tik užfiksuoja atsitiktinį gabaliuką  iš jų kasdienybės.

Galbūt toks ir sumanymas. Be akiai malonių Kolumbijos vaizdų, filmas patraukia keliais taikliais „meta“ momentais. Švelniai pasišaipoma iš susireikšminusių gatvės menininkų, kurie vaizduojami itin pretenzingi, kai perdirba klišes („O taip, žmogos naikina gamtą, o taip“). Dar atsargiau bakstelima į politiškumo pretenziją: vaikinai džiaugiasi, kad žiauraus susidorojimo su protestuotojomis Egipte vaizdai pamėtėjo mintį nupiešti veidą užsidengusią merginą su megafonu, nes mene „palaikyti lyčių lygybę – gerai“. Tačiau kai gauna galimybę susipažinti su populiariais gatvės menininkais, kartu pasikviečia merginą, bet jai papaišyti neduoda. Dar šmaikščiašikniškesnis yra savamokslis bendruomenės radijo reporteris, kuris iki nukritimo kartoja iš regio dainų girdėtus motyvus. Taip pat yra itin netikusi ir juokingai nuobodi pankroko grupė, kuriai rėkaujant publika paklusniai linksi ir strapalioja, nes turbūt taip reikia, nes maištas, nepaklusnumas ir ten viską.

Tęsiant maišto temą, užčiuopiamas ir šios subkultūros santykis su galios struktūromis. Kažkur aplink vyksta vaikinams visiškai neaktualūs rinkimai. Veikėjų nusiteikimas („uf uf, bromantika bromantika (angl. bro + romance), nebijau nebijau pikto dėdės policininko, va kaip nebijau“) ilgainiui bus patikrintas. Tiesą sakant, šis filmas galėtų būti naudojamas įtikinti valstybių, kurios naudoja policiją represijoms, galios struktūroms įtikinti, kad nereikia gaišti laiko. Šmaikščiašikniai jaunuoliai neturi jokios vizijos, jie nežino, kokios visuomenės siekia, jų veiksmuose nėra jokio politinio potencialo. Jie atsiriboję nuo visuomenės struktūrų (formalaus švietimo, struktūruoto darbo), nes tokioje aplinkoje nepritampa ir nenori pritapti. Labai gerai, kad atranda grafiti, nes tai juos skatina kažką savyje gerinti, kažkaip įprasminti istorijas, kurias girdi, sulaukti pripažinimo.

Vis dėlto keli perliukai neatsveria ištęstos, neužkabinančios įvykių tėkmės, o filmui pasibaigus kyla klausimas „Tai ką?“ Filmo kūrėjos akivaizdžiai įsivaizdavo, kad sumetus ir suplakus keletą madingų elementų (jaunimas, gatvės menas, subkultūros) savaime išeis vartojimui paruoštas kokteilis, net jei jame nėra istorijos. Kad tiktų įvairesnei publikai, dar sumanyta nugludinti kampus. Gatvės jaunuoliai tokie geručiai, myli mamą ir močiutę, niekam nepriešgyniauja. Pagarsėjusio aršaus karo su narkotikais, kurio šalis dabar atsisako, ginkluoto konflikto – nė pėdsako. Turbūt sąmoningai, siekiant atsiriboti nuo tarptautinio šalies įvaizdžio.

Žodžiu, jei kam patinka filmų žvilgsniu paklaidžioti po nematytus miestus arba jei norite kitokio nei įprasta Kolumbijos vaizdelio, gal ir verta užmesti akį į šį filmą. Bet jei užkabino aprašo pažadas, kad kažką sužinosime ar patirsime apie meną ir politinių idėjų bei įvaizdžių keliavimą per pasaulį (Egiptas-Kolumbija), teks nusivilti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*