Yra tam tikras žanras, kurį galima pavadinti empatine literatūra. Jis labiausiai paveikus tuo, kad literatūra padeda įsijausti į padėtį, kurioje nebuvai ir niekas iš tavo aplinkos nebuvo. Galbūt kai kada autorė (kodėl -ė?) visai to nesiekia, bet rezultatas būna būtent toks – tokia literatūra paskatina permąstyti savo nuostatas ir argumentus apie tą padėtį. Man tokia knyga buvo George′o Orwell′o „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – rekomenduoju. O štai su šia knyga, C.Rentzenbrink iš dalies autobiografiniu romanu apie vegetacinę būklę mėginau įsijausti į tokios nelaimės ištiktų žmogų šeimų padėtį ir autorės neslepiamus argumentus eutanazijos naudai.
Pasakojimą autorė konstruoja kontrasto principu: štai kokia idiliška buvo jos šeima, kol brolio neištiko nelaimė. Štai kaip po nelaimės vienos kitas palaikė ir dėjo visas pastangas, kad broliui pagerėtų. Tačiau net tokia šeima galiausiai pradėjo svyruoti. Nesileidžiant į dideles abstrakcijas, veikėjos apmąsto, kas yra gyvybė ir gyvenimas, koks gyvenimas vertas gyventi ir kur prasideda, o kur baigiasi asmenybė. Klausimai tikrai verti apmąstymo.
Kita vertus, pagrindinė knygos veikėja, kaip autorės žodyje paaiškinta, sukurta autobiografijos pagrindu, gana nyki, plaukianti pasroviui, nė iš tolo nesudaranti stiprios personažės įspūdžio. Per visą fabulą sunku negalvoti, kaip jai pasisekė. Visa jos aplinka tiesiog pernelyg ideali (gal dėl to autorė daug dėmesio skiria tokioms detalėms kaip pikti šeimos baro klientai ar teismas, kad neatrodytų viskas taip pertusiniškai saldu), neįtikinama. Veikėją visada palaiko tvirtai viena kitą mylinčios motina ir tėvas, atsiranda kelios įdomios draugės, o veikėjos romantiniai santykiai stebėtinai tobuli net tada, kai jie išyra. Autorės žodyje rašytoja prisipažįsta, kad nesmagesnius, sudėtingesnius vaikinus tiesiog praleido ir į romaną neįtraukė.
Galbūt toks ir buvo planas. Perskaičiusi romaną, skaitytoja turėtų susimąstyti: jei taip sunku buvo šitokiai idealiai šeimai, kaip greitai turėtų nuvažiuoti stogas paprastoms mirtingosioms? Kaip su paralyžiuotu sūnumi gyventų besipykstanti pora? Kiek dėl jo savo ambicijas apleistų stipri ir ryški, o ne nyki ir pasyvi sesuo?
Tiesą sakant, tai sužinoti man būtų įdomiau, nei buvo skaityti šį romaną. Tačiau visai įsivaizduočiau šį kūrinį, jei jis būtų išverstas į lietuvių kalbą, privalomoje mokyklos programoje. Jis puikiai tiktų diskutuoti apie eutanaziją ir/arba šeimos pareigas, o tokios dikensiškos personažės mokykliniame amžiuje gal mažiau rėžtų akį.