Darbo ateitis

Du įdomūs straipsniai apie darbą: Zuora vadovo ir istoriko. Kelios tezės:

  • Darbas istoriškai buvo vertinamas dėl to, kad diegia discipliną ir formuoja charakterį, todėl be jo neįsivaizduojamas šalies ūkis (net jei pasigaminti dalykų ateityje bus galima ir be darbo) – J.Livingston’as
  • Technologijos išstumia darbo jėgą taip greitai, kad ji nespėja persikelti į naujas vietas ar išmokti naujų įgūdžių. Dėl to formuojasi nepatenkintųjų klasė, ji priima atitinkamus politinius sprendimus – T.Tzuo
  • JAV kas antra darbuotoja turėtų teisę į maisto talonus, bet nesikreipia jų gauti dėl minėtos sunkaus darbo etikos.
  • Turtingose šalyse daugiau kaip pusė darbų bus stipriai paveikti automatizavimo. Tačiau darbuotojoms metantis į paslaugų sektorių, nebelieka, kuo prekiauti – T.Tzuo
  • Reikia nustatyti bazines pajamas – abu

Kaip ne kartą sakiau, kai kuriose valstybėse darbai paskirstyti taip, kad darbuotojos turi ir darbo, ir laisvalaikio (pvz., Nyderlanduose, Švedijoje). Kitur didelei darbo daliai atlikti samdoma mažai darbuotojų, o likusios už borto priklauso nuo pašalpų ar atsitiktinių darbelių. Bet kuriuo atveju turtingose šalyse valstybė užkamšo tą prarają, atsirandančią tarp sumos, kurią darbdavės sutinka mokėti už darbą, ir pakenčiamo gyvenimo standarto. Taip yra Nyderlanduose ar Švedijoje, kur valstybė perka gyventojoms daug visokių paslaugų, kad jos galėtų gyventi nepersidirbdamos (Nyderlanduose daugiau nei bet kur Europoje žmogų dirba ne visu etatu). Taip yra Graikijoje, kur valstybei tenka mokėti milžiniškam skaičiui žmogų bedarbystės pašalpas. Taip yra ir JAV, kur bedarbystė maža, bet skirtumą tarp niekingai mažų atlyginimų ir sumos, reikalingos prasimaitinti, valstybė dengia maisto kuponais.

Kita vertus, tos utopijos ar distopijos apie visišką automatizavimą leistų kelti klausimą: ar būtų įmanomas robotizuotas socializmas? Vadinamasis socialdemokratijos trečiasis kelias lengvai išdalijo valstybės gamybinius pajėgumus. Valstybė dabar perka gyventojoms dalykus (maisto produktus mokykloms, IT sistemas, socialinį būstą), bet turi mažai kontrolės, kokios kokybės bus tie dalykai ir kiek kainuos. Ar galėtų socialistinė valstybė prisipirkti robotų ir 3D spausdintuvų, kad gyventojoms pasiūlytų gipso alternatyvų, mokyklinių reikmenų ir vaistų? Ar už žemės ūkiui skiriamas subsidijas galėtų pareikalauti produktų, iš kurių susidarytų savotiškas maisto bankas? Manau, ne tik įsitikinusios kapitalistės, bet ir kairiosios atsakytų, kad ne, nes poreikiai pernelyg įvairūs, kad tokiu mastu būtų galima juos planuoti ir atitinkamai apsirūpinti įranga.

Todėl dabar siūloma alternatyva – daugiau apmokęstinti kapitalą ir mokėti bazines pajamas. Jas labai greitai gali suvalgyti infliacija, todėl kaip eksperimentas pavyks Suomijoje ir Nyderlanduose, kol kas sunku prognozuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*