Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika.

Ko gero galėčiau pasakyti, kad toleruoju tik japonų erotinę literatūrą, bet ir čia žmonos personažė, kiek kalbėjo pirmu asmeniu, buvo truputį juokinga ir nelabai įtikinama. Pabaigoje paaiškėjo, kodėl. Kaip pastebėjo minėtas recenzentas, Tanizakio kūryba tiksliai atvaizduoja savo iliuzijų pasaulyje gyvenančius vyrus, kuriems sunku turėti reikalų su tikra asmenybe.

Mane labiausiai sudomino santuokos besikeičiančios visuomenės kontekste aspektas. Ikuko pabrėžtinai iki įtartinumo kartoja, kad yra tradiciškai auklėta (kaip sakiau, pabaigoje paaiškės, iš kur toks dirbtinumas), bet į sutuoktinių gyvenimą vis tiek įsilieja naujos mados, fotografija ir naujos idėjos. Sutapimas, bet kita knyga mano lentynoje, kurią jau seniai norėjau perskaityti, yra visai ne grožinė, o puikus Sumie Kawakami žurnalistinis tyrimas apie moteris ir santuoką šiuolaikinėje Japonijoje – „Goodbye Madame Butterfly: Sex, marriage and the modern Japanese woman“. Šią knygą įsigijau Japonijoje, bet ji net septynerius metus laukė, kol ją su dideliu susidomėjimu išstudijuosiu.

Moterys žurnalistei pasakoja apie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenusisekusį jų intymų gyvenimą santuokoje. Dažniausiai jos supranta, kad, sukūrus šeimą, o ypač susilaukus vaikų, vyrams jos iš karto tampa šeimos narėmis, kurios pagal apibrėžimą kaip ir negali būti erotinio geismo objektai. Iš pasakojimų susidarė įspūdis, kad pasakotojos pačios nėra apsisprendusios, ar tai joms trukdo, ar ne. Gal ir būtų nieko tokio, jei nekirbėtų teorinis žinojimas, kad santuokoje taip neturėtų būti, ir nenervintų kita šio medalio pusė – tikra ar įtariama vyrų neištikimybė (arba grįžimas gyventi pas mamą). Autorė puikiai įpina socialinį ir ekonominį kontekstą – finansinė priklausomybė ir ribotos galimybės visuomenėje, susilaukus vaikų, užrakina moteris šaltuose, joms stresą keliančiuose santykiuose. Seksas čia yra tik simptomas.

Vienintelis knygoje pasisakantis vyras – toks savanoris, kuris be atlyginimo teikia moterims seksualines paslaugas, kad jos geriau pasijustų. Apie tokį fenomeną nebuvau girdėjusi. Ir jo, ir pabaigoje sudėtus interviu davusių moterų gyvenimai atrodo pasiekę gana patogią pusiausvyrą, netgi, atrodo, laimingi. Skaitydama galvojau, kad žmogos mažiau graužtųsi dėl savo gyvenimo, jei turėtų mažiau išankstinio įsivaizdavimo apie tai, kokie komponentai jame turėtų būti.

Kita vertus, šitaip sau nusiraminus ir nesigraužiant, yra rizika užkonservuoti socialines problemas užuot jas sprendus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*