Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus.
Kaip ir kituose H.Murakamio romanuose, centrinis veikėjas yra vyrinantis vyras (nors štai New York Times recenzentui anuo metu atrodė, kad Murakamio herojai… maištauja prieš standartinį vyriškumą ir bėga ryškioms savo partnerėms iš paskos). Kaip visada, likimas liepia eiti nežinia kur ir surasti nežinia ką. Šiuo atveju tai katė, kuri įkūnija ryšį su atitolusia sutuoktine. Ieškodamas katės, personažas susidraugauja su keliomis skirtingomis moterimis, kurių kiekviena yra labiau šablonas ar simbolis nei išbaigta asmenybė. Viena moka pasijungti prie vyrų smegenų ir jiems parsidavinėti nuotoliniu būdu – lietuviško filmo „Aurora“ (mano recenzija) scenarijus galėjo būti įkvėptas šio motyvo. Tai ne vienintelis sutapimas tarp knygos ir filmo – dar yra ir piktas piktas, blogas blogas vyras, kurį herojui būtinai reikia nugalėti, kad išlaisvintų Moterį, kurios ieško, eidamas kiaurai sienas ir panašiai. Tačiau abiem atvejais autorius turi pakankamai kritiško mąstymo, kad leistų link pabaigos suabejoti, ar tikrai Moteris nori būti išgelbėta.
Turint galvoje, kad romanui jau daugiau kaip dvidešimt metų, jo detalės gana futuristinės. Esminiai dalykai išsiaiškinami per paslaptingą internetinių pokalbių programą, prie kurios atrodo kiek komiškai sunku prisijungti. Tačiau šios detalės tik dar akivaizdžiau parodo, kad nėra jokio futuristinio siužeto, tik senų mitų interpretacijos (pagūglinusi lietuviškų recenzijų, radau šią, kuri teigia, kad čia interpretuojamas Orfėjo ir Euridikės mitas – manau, kad taip) sudėtingos atomizuotos visuomenės kontekste.
Kita moteriška personažė yra vieniša paauglė, kurios keistos gyvenimo aplinkybės leidžia kerotis jos keistenybėms. Man įdomiausias personažas buvo leitenantas Mamija, Mandžiūrijos karo veteranas, ramiai pasakojantis kraupoką patirtą istoriją. Karo veteraną su pagrindiniu veikėju susieja ieškojimai tarp erdvės ir vietos. Abu jaučia, kad jų patirtis juose atvėrė paslaptingą erdvę, kurią privalo įkūnyti fizinė vieta. Tokią vietą pavyksta surasti, ir nuo tada dalykai pradeda gerėti.
H.Murakamio personažai rodo, kokia trapi riba tarp sustyguoto, įprasto socialinio gyvenimo ir užribio. Po paaugliško romano seka žūtis, po ramaus sutuoktinių gyvenimo – užsitęsusi virtuali kelių personažų orgija, kuri, atrodo, niekam neteikia jokio malonumo, po darbo neišsiskiriančioje firmelėje – bedarbystė ieškant pasimetusių kačių… Viena, kas sieja personažus, – tai, kad jie neturi tikslų ir ambicijų, gal todėl yra atviri paslaptingoms likimo dovanoms.