Patyčios – reklamos įkvėpėjos

Delfi paskelbė įtakingiausių žiniasklaidininkių sąrašą (kodėl rašau mot.g.?), kur pasigedau savo mėgstamiausių žurnalisčių ir kartu turėjau dar vieną progą pagalvoti apie žurnalisčių išėjimą į viešuosius ryšius (šiek tiek apie tai čia). Manęs tai niekas neklausia, kodėl ten neinu, ir nesiūlo, bet aš ir neičiau, nes viešieji ryšiai – jau beveik reklama. O reklamščikių pasaulis – toks baisus, kad brrr… Jame žmogos pravardžiuojamos daunėmis kaip kokioje pagrindinėje mokykloje (mano bendraklasiai kokioje 5-7 kl. taip vadindavo vienas kitą – nesiedami su niekieno Dauno sindromu, šiaip, iš durnumo) ir lūzerėmis, jei užsidirba užkandinėse, vaikų namų globotinėms priskiriami gegužiuko jausmai, kviečiama moterims juokais dovanoti mėlynių (arba tortų į veidą) – vis šioks toks užsiėmimas, papildantis veiklas, kuriomis užsiimi, kai nemuši moterų.

Sarkazmas sarkazmu, bet Ugnė savo FB teisingai atkreipė dėmesį, kad vis daugiau reklamų kviečia kažko nesakyti ar nemanyti, bet pirma reakcija į jas būna klausimas – pala pala, o kas taip sako?

Kažkada rašiau, kad reklamoje, kiek pastebiu, veikia tam tikra ideologija, susiaurinanti realybės matymo lauką. Tačiau vis dažniau susimąstau, ar nereikėtų reklamos matyti kaip paveiktos, o galbūt ir kenčiančios nuo tam tikro subkultūrinio ribotumo. Galbūt kūrėjų pasaulėvaizdis susiformavo tarpusavyje panašiose aplinkybėse, kurios atspindi tik tam tikros aplinkos gyvenimo būdą, bet tos subkultūros atstovėms atrodo, kad pasaulis už tos aplinkos ribų – toks pats, tik dar baisesnis, aršesnis ir kvailesnis.

Štai čia dainininkė (žinoma kaip Miss Sheep) ir reklamščikė savo FB reklamuoja glamūrinį vakarėlį, kuriame rinko aukas moterų krizių centrui.

bobos

Ką, ką ji nori įrodyti? Kas yra normalios? Tos, kurios eina į vakarėlius? O, atsiprašau, kas nenormalios? Moterų krizių centro klientės? Tos, kurios nevaikšto į glamūrinius vakarėlius? Ta prasme… ta subkultūra, panašu, iš tikrųjų taip jaučia, taip galvoja. Ir ji tiki padariusi labai gerą darbą, visu rimtumu! Jeigu p. Avis galėtų formuoti socialinę politiką (spjaunu tris kartus per stilisčių nepapuoštą petį), ji turbūt ją įsivaizduotų taip: elitas vaikšto į glamūrinius vakarėlius, o iš jų pribyra trupinių visokioms vargšėms paremti. Kai išgirdau apie šį renginį, panorau užsiundyti kokių antropologijos studenčių, kad išsiaiškintų, kaip čia viskas šios subkultūros žmogoms susidėlioja. Save išdidžiai vadinti avimis, bobomis, ir žiniasklaidai krykštauti, kad nuėjai į smagų vakarėlį, joms, panašu, per liūdna – reikia visam tam suteikti kažkokį tikslą. Iš kur toks poreikis savo vakarėliu padaryti pareiškimą? Kodėl taip svarbu teigti, kad eini linksmintis, lyg tai būtų neįprasta? Galbūt tai susiję su pareiškimu apie savo normalumą? Galbūt už jo slepiasi nerimas, kad glamūrinis statusas – labai trapus, ir jau kitą dieną gali būti krizių centro klientė? Galbūt kolegos (-ės?) nuolat pravardžiuoja jas nenormaliomis? Gal išties vieši ženklai yra tylus pagalbos šauksmas, kaip šioje reklamoje, kur jauna, bet nuo gyvenimo jau pavargusi baltaodė moteris nuobodžiauja glamūriniame vakarėlyje, kol kažkoks apsėdimas priverčia ją trūkčioti, siausti, už nieką nudobti jai jokio pavojaus nekėlusį tamsiaodį apsauginį (bet juk reklama – tai ne #BlackLivesMatter nesuvirškinusi Amerika) ir nepastebėtai išsitaršyti ant milžiniškos scenos?

Žiauriai keista subkultūra.

Reklama dažnai remiasi patyčiomis. Nuo „nebūk Aldonas“ iki „tėti, šis anekdotas iš praeito amžiaus“ reklamos siužetas dažniausiai būna toks, kad personažė turi dėl kažko susigėsti, pasijusti neadekvati. Tai pažastys sudrėko, tai nepavyko pajuokauti, tai nežinojai, kad turi kalkių nuosėdų, tai pilvas išsipūtė nuo dujų ir visos žiūri… Susigėdusi ji turi greit greit bėgti kažko įsigyti, kad neadekvatumas praeitų ir personažė galėtų mėgautis aplinkos palaikymu.

Man atrodo, kai kuri daug reklamų, o peržiūri jų dar daugiau, gali pagalvoti, kad tikrovė ir yra toks patyčių koncentratas. Tiksliau, kadangi tikrovė nėra tokia rafinuota kaip hipsteriškas reklamos kūrėjų pasaulis, tai gali pasirodyti, kad tikrovė anapus šios aplinkos ribų taip ir liko septintos klasės lygio, kai kieme ar mokyklos koridoriuose vaikiščios prasivardžiuodavo daunėmis ar lūzerėmis už tai, kad nenori kartu bėgti iš pamokų arba neturi Play Station. Ir kaip dešimtoje klasėje pravardžiuoja nenormalia, jei tiek įsitrauki į mėgstamą veiklą, kad retai eini į vakarėlius.

Todėl socialinės reklamos atrodo įkvėptos labiau reklamos pasaulio nei visuomenės. Jų kūrėjoms atrodo, kad jeigu tik paneigs kai kurias iš tų patyčių komercinėse reklamose arba pareikš, kad galima gyventi ir taip nesityčiojant, tai bus tikrų tikriausias proveržis ir netikėtumas. Visuomenė iš tiesų pilna patyčių, bet jų mechanizmai skiriasi nuo reklamos pasaulio, nors iš jo ir semiasi įkvėpimo.

Būna visokių tų reklamų – kai kurios labai informatyvios ir įsimenančios. Naujas atradimas – reklamos viešojo transporto ekranuose, kurios būna koncentruotos ir dažniausiai naudingos. Įmonės taip pat pamėgsta remtis rekomendacijomis, tiesioginiu ryšiu per socialinius tinklus ir pan. Tikiuosi, kad kada nors ta dirginimo ir dėmesio blaškymo industrija, apie kurios žalą prirašyta tiek mokslinių darbų, nugrims į užmarštį su visais savo stereotipais, patyčiomis ir tarp jų įsiterpiančiu šmaikščiašiknišku įsivaizdavimu, kad pakviesti taip nesityčioti, kaip įprastoje reklamoje, – nuostabiai geras darbas ir didžiausia pažanga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*