„Ačiū, kad atvykot į Kauną jauni!“
Muse gerbėjas
Kaip čia nepasidžiaugti, kad labai abejotino estetinio vaizdo Žalgirio arena ima išties atsipirkti jei ne finansine, tai kultūrine prasme. Roko grupės Muse koncertas tapo kokybiško garso ir skoningų vaizdo projekcijų švente. Kaip jau ne kartą sakyta, pagaliau sulaukiame grupių, kurios tebėra savo šlovės zenite. Ir ne šiaip grupių, o labai įdomias apokaliptines dainas kuriančios neeilinių muzikantų komandos, kurios, jei gerai prisimenu, pradėjau klausytis Budapešto laikais.
Taip jau išėjo, kad viską stebėjau iš gana aukštai. Apytuštė arena vangokai pasiūbavo pagal apsnūdusių londoniečių My Vitriol apšildomąsias dainas, bet kai atidundėjo ilgai lauktas pagrindinių svečių koncertas, iškeltų kumščių ir pirštų miškas atrodė gana įspūdingai.
Pasirodymui grupė naudojo išradingai sukonstruotą apskritą sceną (stebėjausi, kaip jiems neapsisuka galvos, nuolat vaikštant po besisukantį skritulį), o vaizdiniai elementai atspindėjo grupės dainose slypinčias technologinės distopijos užuominas. Kad ir kiek turo pavadinimas („Dronai“) mums asocijuotųsi su mielais skraidančiais aparatais, kurie tinka jaukiems filmukams kurti, bepiločiai skraidantys aparatai naudojami ir kitiems dalykams. Bažnytiškai skambantis intro sutartinės pavidalu giedojo: mano brolį nužudė dronai, mano seserį nužudė dronai ir t.t. Žodžiai pakankamai paslaptingi – galbūt apie milžiniškus civilių žūčių nuo bepiločių orlaivių skaičius, o galbūt visai apie ką kita.
Bet gitarų griaudėjimas kvietė ne mąstyti apie pasaulį, o šokinėti. Publika įsišėlo.
Netoliese viena pora neištvėrė ir nubėgo žemyn šokti. Apskritai mačiau labai daug porų – nežinia, kodėl būtent šiame koncerte. Saulius Rimkus iš Kauno žinių jau aprašė atmosferą – daug šėlsmo, šokinėjimo, daug nuostabos, bet kartu labai daug pabrėžtino normalumo.
Po salę skraidė ne tik robo-medūzas primenantys rutuliai, bet ir striukis-bukis dirižablis, publikai pamėtėti balionai, lazerių spinduliai.
Štai ši revoliucijai kviečianti daina, kaip matyti youtube komentaruose, JAV kontekste iš karto siejama su rinkimų kampanijos aktualijomis. Bet vieną akimirką, stebėdama aplinkui energingai šokinėjančius žiūrovus, niekuo neprimenančius stereotipinių rokerių, kurių pasigedo Saulius, nejučia sufantazavau, kad jos ritmą tie patys žiūrovai lengvai galėtų naudoti šaulių stovyklos pratybose (čia dėl to, kad dieną skaičiau naujienas apie šaulių ir mokyklų bendradarbiavimą, taip pat – apie galutinį šauktinių prievolės įtvirtinimą. Dar prie to paties). Apskritai būtų labai įdomu, ar kas tyrinėja, kokias asociacijas dainų žodžiai kelia skirtinguose politiniuose kontekstuose.
Kažkas komentaruose klausia: ar daina „Sukilimas“ – apie Google? Galbūt apie Facebook, bet iš salėje mirgančių ekranų buvo akivaizdu, kad socialiniuose tinkluose tą vakarą atsiras daug turinio.