Marijampolės miesto dienos ir kiti pastebėjimai gražėjančiame mieste

Praėjusį savaitgalį su keliauti mėgstančia drauge išsiruošėme į Suvalkiją. Gamtos ir istorijos lobių ieškojimą, kurį aprašysiu vėliau, karūnavo vakaras šio regiono sostinėje Marijampolėje, kur praėjusią savaitę praūžė miesto dienos. Prieš tai Marijampolėje buvau jau porą kartų lankiusis pakeliui į kitas Suvalkijos vietas, vykdydama vieną užsakymą, taigi po truputį pradedu prisiminti, kaip šiame mieste kryžiuojasi tvarkingų jo gatvių matrica.

Marijampolė yra vienas iš tų miestų, apie kuriuos šauna mintis „Gražiai tvarkosi!“ Kai pernai ten lankiausi (parašiau tekstą į anglišką tinklaraščio versiją), stebėjausi reklamuojamų festivalių ir kultūrinių renginių gausa. Matyt, vis kalakutų ūkio mecenatystė, kuri tikrai džiugina. Tądien, mums pasivaikščiojus po dailų parką su kriokliu ir trasomis dviračiams bei riedučiams, iš pagrindinės aikštės šniokštė mums iš paauglystės gerai pažįstama muzika – Eminemo, net Mc Hammerio kūriniai. Keisčiausia, kad be jokios laiko mašinos aplink sceną šėlo šių dienų paauglės. Kadangi prie scenos priėjome iš šono, iš karto neatpažinau įvaizdį kiek pakeitusio atlikėjo, bet, paklaususi kitos klausytojos, supratau, kodėl taip šėlsta minia. Koncertavo Aleksas iš X faktoriaus.

Aleksas koncertuoja

Iš talentingo, bet atsainoko paauglio per kelis mėnesius užaugo, kiek galėjome pastebėti, labai ištvermingas ir daug savęs publikai atiduodantis atlikėjas – džiugu.

Dainavo ne tik naujutėliai TV laidos atradimai, taip pat grupė Biplan, kurią atsimenu dar iš tų laikų, kai skaitydavau žurnalą „Moksleivis“. Pastebėjome, kad tarp koncerto klausytojų mūsų karta buvo bene menkiausiai atstovaujama – daug šeimų, daug moksleivių, šiek tiek senjorių ir studenčių, bet nedaug jaunų dirbančių žmogų. Nesugrįžo iš Vilniaus, juokavome.

Koncerto publika

Mugėje buvo daug visko – nuo rūkytų žuvų iki itališkos kavos ir ledų. Tiesą sakant, ne kartą pastebėjau (gal prisideda tai, kad abu kartus Marijampolėje buvau šiltuoju metų laiku), kad Suvalkijos sostinė turi daug tikro miesto atributų, kurių linkėčiau visiems miestams. Tarp tokių – patogios viešos erdvės susitikti, bendrauti ir leisti laiką laisvai apsisprendžiant, kiek tam išleisti pinigų. Viešosiose erdvėse, įskaitant aikštes ir parkus, pristatyta suoliukų, o Gedimino gatvėje, kaip pastebėjo draugė, šviesos prie prokuratūros tokios ryškios, kad galima skaityti. Kai kavinės vasarai išsiskleidžia savo suoliukus lauke, galima mėgautis šešėliu ir bendrauti prie jų, bet nebūtina, nes yra daug patogių vietų sėdėti nemokamai. Visada sakau, kad miestas tuo puikesnis, kuo ilgiau jame galima jaukiai jaustis be pinigų.

Kino teatras „Spindulys“ turi didelį priesalį, sujungtą su kavine, kuris tinka parodoms ir bendravimui. Kai Vilnius neteko „Lietuvos“, suskaidytoms „Skalvijos“ ir „Pasakos“ erdvėms nelabai sekėsi vykdyti šią misiją, o Kaune be „Akropolio“ išvis neliko kino teatrų centre.

Marijampolėje netrūksta ir įdomių skulptūrų – išskirčiau žaidžiančias kates ir šį paukštį. Kas šį tą supranta apie miestus, gerai žino, kad viešas menas įgyja savo gyvenimą, kviečia su juo bendrauti, kažką pridėti, fotografuotis. Meno kūrinys gali tapti pasakojimu apie miestą, net jei jame nėra kažkokių istorinių privalomų aplankyti punktų. Pavyzdys galėtų būti Hačiko Tokijuje arba netgi Trumpo-Putino grafiti Vilniuje.

Marijampole2

Vakarieniavome Miami Sushi, kur turėjau progą pasidžiaugti, kad ir čia jau galima paragauti Pietryčių Azijos patiekalų (tik kažkodėl viena tailandietiška sriuba buvo pavadinta japoniška). Apskritai susidariau įspūdį, kad į Marijampolę tikrai galėtų keltis gyventi tos, kam svarbiausia ne miesto šurmulys ir įvairovė, o jauki aplinka, bėgiojimo takeliai, ramus kultūrinis gyvenimas ir daug daug vietos.

1 komentaras

  1. Ele

    Vis žadu užsukti į Marijampolę. Labai stengsiuosi nebūti Pažaduku ir apsilankyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*