Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Nėra prasmės abstrakčiai diskutuoti apie kokybę, biudžetą ir „reikia kažką daryti“. Pirmiausia pamėginkime apibrėžti, kokia būtų siekiamybė. Mano nuomone, ideali padėtis atrodytų taip:

  • Valstybė keliems kokybiškiems universitetams, priklausantiems viešajam sektoriui, skiria struktūrinę subsidiją, kurios užtenka vykdyti aktualius įvairių mokslų tyrimus ir mokyti tam tikrą kiekį studenčių. Privatūs universitetai užpildo nišas ir rengia greitai atsiperkančių sričių specialistes – čia už studijas susimokama. Valstybė prireikus gali skirti lėšų ir privačioms įstaigoms – sumokėti už reikalingų specialisčių rengimą, valstybės tarnautojų tęstinį mokymą, ekspertinę veiklą, tyrimus ir pan.
  • Valstybė skiria struktūrinę subsidiją universitetams išlaikyti, o viduje ji paskirstoma pagal skaidrų, kolegišką ir įžvalgų procesą. Universiteto bendruomenė gali planuoti išteklius kelerių metų laikotarpiais ir vienu laikotarpiu skirti daugiau lėšų vienoms sritims, kitu – kitoms, arba visoms tolygiai. Tai priklauso ne nuo keptinių publikacijų, o nuo mokslinio potencialo ir gebėjimo padaryti intelektinį proveržį. Papildomos pajamos, kurias generuoja pelningos veiklos (ekspertinė veikla, mokamos vakarinės ar trumposios studijos, taikomieji tyrimai), tam tikra dalimi yra perskirstomos, kad laisvai kvėpuoti galėtų ir struktūriniai padaliniai, vykdantys fundamentaliuosius tyrimus ar rengiantys retų specialybių absolventes.
  • Studijų programos tvirtinamos įtraukiant akademinę bendruomenę už universiteto ribų. Jose orientuojamasi į mokslinį ir teorinį reiškinių pažinimą, o norinčioms įgyti aktualių įgūdžių studentėms paliekama kreditų tai padaryti tam tikruose universiteto padaliniuose arba partnerinėse profesinėse mokyklose.
  • Universitetai samdo pakankamai mokslininkių ir moka joms tiek, kad nereikėtų „chaltūrinti“, siekiant susimokėti nuomą. Mokslininkės gyvena pagarboje ir ramybėje – dėsto tiek, kiek laiko esant prasminga (vizituoja paskaitas, parengia kursą iš savo srities arba lygiagrečiai dirba dėstytojomis). Kokie vyks tyrimai, nutaria akademinė bendruomenė, pasitardama su platesniu suinteresuotų šalių ratu ir iš naujo įvertindama pasirinktas kryptis kas kažkiek metų. Realiai dabar taip yra su ilgesnės trukmės projektiniu finansavimu, o toks karjeros modelis veikė kol kas neatnaujintoje LMT podoktorantūros stažuočių schemoje.
  • Akademinė bendruomenė galbūt su ŠMM sutaria, kiek reikėtų tam tikrų sričių absolvenčių, pirmiausia skaičiuojant, kiek reikia tos srities tyrėjų viešame ir privačiame sektoriuje (įvertinant kartų kaitą, pageidaujamą plėtrą ir neišvengiamą nubyrėjimą) ir samdo atitinkamai pedagoginio personalo. Pageidautina, kad dėstytojos būtų mokslininkės, bet nebūtinai – tai yra visiškai skirtingi gebėjimai. Jei stambiajam verslui kažko reikia daugiau, gali susimokėti ir susitarti. Jei smulkiajam verslui reikia tam tikrų specialisčių, valstybė gali apsvarstyti galimybę šiam reikalui skirti subsidiją.
  • Universitetai turi teisę nusistatyti ne tik norminius, bet ir kriterinius reikalavimus stojimams. Jei kažkuriais metais nėra nė vienos vertos kandidatės, universitetas turi teisę nekomplektuoti grupės.

Kas mus skiria nuo tokios idealios padėties?

  • Korupcija, naudojimasis tarnybine padėtimi ir piktnaudžiavimas. Kur tik finansavimas mažai kontroliuojamas, ne vyksta mokslo proveržiai, o privatizuojami rektorių namukai prie botanikos sodų ir parkų, statomas nekilnojamas turtas konferencijoms, administracija keliauja po pasaulį. Jei būtų galimybė sukurti tokią sistemą, kokią ką tik aprašiau, su esamais kadrais, kaip mokesčių mokėtoja nė už ką nenorėčiau šiam reikalui patikėti savo pinigų. Valstybės subsidijos išdalijimas daugybei įstaigų reikštų, kad nė viena neturėtų pakankamai, o jei būtų vos kelios, vėl atsirastų dirva nepotizmui (kas „sugeria“ su valdžia ir pan.).
  • Perlenkta lazda, siekiant išvengti korupcijos. Norint sukurti geresnį įvaizdį visuomenėje arba tiesiog atsiskaityti ES fondams, kad korupcija nenudrenavo gyvybiškai būtino finansavimo, imamasi skaičiuoti, kiek kotletų suvalgė konferencijos dalyvės. Ką tai reiškia? Kalnus administracinio darbo moksliniam personalui.
  • Neskaidrūs priėmimo į darbą, darbų paskirstymo ir karjeros principai. Daugeliui darbų arba išvis neskelbiamas konkursas, arba įsikibus laikomasi formalių kiekybinių reikalavimų, tokių kaip keptinių publikacijų skaičius. Akademinėje bendruomenėje klesti seksizmas ir amžizmas, įvairūs suokalbiai, todėl niekada nežinai, ar kas nors padarė karjerą dėl gebėjimų, ar dėl gebėjimo truputį geriau nei vidutiniškai pildyti formalius reikalavimus, ar dėl santykių su žmogomis galios pozicijoje.
  • Universiteto socialinė misija. Reikia kažkur padėti jaunimą, kai kas sako atviru tekstu, esą kad nepridarytų žalos ir neužgrūstų darbo rinkos. Sutinku – reiktų jį nukreipti į įvairias mokyklas, kaip siūlo mano neseno interviu pašnekovas Donatas, o į universitetus priimti tik tas, kurioms patinka analizuoti, gilintis į teorijas ir abstrakčiai mąstyti. Bet dabar taip nėra. Universitetai veikia kaip viduriniosios klasės formavimo įrankis rengti, pavyzdžiui, rutininį darbą dirbančioms biurokratėms (su visa pagarba labai reikalingam jų darbui, tam nereikia universitetinių žinių, bent jau pagal klasikinį supratimą).
  • Rinkos principų diegimas ten, kur jiems ne vieta. Galbūt ir gali atsirasti tam tikras žinių gamybos tvarinys, besiremiantis „pigiai pirk, brangiai parduok“ principu. Tačiau jis neturi nieko bendra su klasikiniu universitetu. Dabartinis polinkis žinių gamybą organizuoti fabriko principu gali būti svarstoma alternatyva, bet tegu ši idėja liaujasi apsimesti turinti ką nors bendra su universiteto idėja. Galbūt ideologinis pažadas toks ir yra – viešasis sektorius remia žinių gamybą, o ne kūrybą (ji turi vykti laisvalaikiu arba pritraukti finansavimo iš išorės), bet tada tegu taip ir pasako.

Tad koks galėtų būti kompromisinis sprendimas?

  • Kiek įmanoma atskirti mokslą ir studijas. Tai turi būti visiškai atskiros biudžeto eilutės, atskiras finansavimas ir atskiras samdymo procesas. Universitetas neturėtų vilioti krepšelių, kad galėtų pasisamdyti mokslininkių.
  • Aiškiai ištransliuoti per mokyklas, socialinių tinklų kampanijas ar bet kokius jaunimą pasiekiančius kanalus: NESTOKITE! Kai dar buvau akademiniame pasaulyje, būčiau labai norėjusi paprašyti jaunesnės kartos: būkite geros, negaišinkite mūsų savo nuo vikipedijos nurašytais darbais, savo zirzimu, kad mokotės teoriją, savo kurso vertinimo anketomis ir pasididžiavimu, kad pavyko išvengti bendruomenėje, į kurią savo noru įstojote, nustatytų pareigų. Jums to nereikia ir mums to nereikia. Jūs būsite puikios koordinatorės, administratorės, organizatorės, vadybininkės, jūs rengiate puikius „tūsus“, puikias socialines akcijas, puikiai nusistatote prioritetus ir spėjate daug darbų, galbūt puikiai plaunate žuvį ir puikiai vartote mėsainius, puikiai brazdinate gitara ir puikiai „selfinatės“. Tai ir eikite tai daryti – pasauliui reikia daug įvairių įgūdžių, ir yra daug puikių vietų jų įgyti. Bet tik neikite į buitinės technikos parduotuvę piktintis, kad neparduoda makaronų, nors žodis „buitis“ jums asocijuojasi būtent su jais. Tik jei negalite gyventi be kūrybos, analizės, teorijos ir abstrakcijų, ateikite prisijungti prie tokių pačių kaip jūs. Universitetai, kurie giriasi, kad jų diplomas neš pinigus, turėtų persivadinti.
  • Kažkokiu būdu surasti alternatyvą ir korupcinei autonomijai, ir į kiekybinius rezultatus orientuotam vertinimui. Dažnai kaip panacėja siūlomas tarptautiškumas. Kai kur jis išties gali padėti – pritraukti savanaudiško intereso neturinčių vertintojų. Tačiau procesai, graužiantys akademinį pasaulį, panašūs visur.
  • Reikia laikytis atsargiai ir neieškoti prarasto rojaus klasikiniame universiteto modelyje (iki masių universiteto išplitimo), nes jis išties buvo klasistinis, seksistinis ir korumpuotas. Tačiau universitetai turi ugdyti mąstytojas, o kas juos befinansuotų, turi būti pasiruošę tam, kad mąstytojos galvos ir kalbės nepatogiai, neįprastai ir galbūt oi kaip nepatiks verslui (įsivaizduojamoje valstybėje, kurioje svarbiausias yra naftos verslas, aplinkosaugos specialisčių paklausa būtų labai specifinė).

Kažkokiu būdu reikia akademija pasitikėti, kad ji priima sprendimus todėl, kad tai teisinga pagal jos vidinę logiką ir teisingumo sampratą. Bet tokiam pasitikėjimui sukurti reikia labai išsamaus apsivalymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*