Religijų įvairovės tema

Dr. Nida Vasiliauskaitė parašė kaip visada į paširdžius smingantį komentarą, kuriame daug įdomių argumentų. Kalbant apie Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, ir aš ten buvau, parsivežiau ir įkvėpimo, ir kritinių pastabų. Tačiau šiandien man įdomiau padiskutuoti su Nida apie religijų įvairovę. Ji teigia:

Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? [… P]atys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Multikultūralizmą sunku suprasti, neįvedant hegemonijos sąvokos (čia galima pasitelkti tokius autorius kaip Gramsci ir Marcuse). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje hegemonijos kritika įgijo politinio svorio. Tiesa, dar anksčiau, siaučiant konfesijų karams, nustatyti tam tikri sugyvenimo rėmai. Konsoliduotoje hegemoninėje sistemoje gali būti viskas arba niekas. Multikultūralizmo konsensusas reiškia, kad bendruomenė atsisako pretenzijų tapt hegemonine mainais už tam tikrų socialinių ir politinių teisių minimumą. Čia galime įsivaizduoti kvadratą iš kalinio dilemos: jeigu laikytumės prielaidos, kad bendruomenės norėtų būti hegemonėmis (o Nida tokios prielaidos laikosi), tai naudingiausia jai būtų atsidurti tame kampe, kur ji į hegemoninę galią pretenduoja, o kitos bendruomenės nepretenduoja. Bet, jei hegemoninė galia yra įmanoma, tai ir kitos bendruomenės gali panorėti į ją pretenduoti, o tai grėstų konfliktu. Todėl ramiau ir saugiau yra pasirinkti tą kampą, kuriame nė viena bendruomenė nepretenduoja į hegemoninę galią.

Kuo skiriasi liberalus multikultūralizmas nuo laicizmo (oficialaus, valstybės įtvirtinto sekuliarizmo)? Laicizmą, nors taip oficialiai savo politikos nevadina, išpažįsta Kinijos LR, kur, pasak apklausų (jei jomis galima pasiklauti) ir dauguma gyventojų – ateistės. Religinių bendruomenių teisės ribojamos, nes religija laikoma privačiu reikalu, o ne politiniu subjektu. Kitas pavyzdys – Turkija iki dabartinės vyriausybės. Valstybė leido organizuotai išpažinti religiją, bet jokios religinės atributikos negalėjo būti viešajame sektoriuje (įskaitant švietimo sistemą). Iškalbingas ir gana daug dėmesio pasaulyje sulaukiantis pavyzdys: buvo draudžiama į universitetus įeiti su religiniais galvos apdangalais. Vėliau tokią politiką nusikopijavo Prancūzija (2004 m.), po to galvos apdangalo draudimą įsivedė Azerbaidžanas (2010), Assado valdoma Sirija (2010), Belgija (2011), o Turkija jos atsisakė (žr. mano ir kolegos reportažą apie tai). Šiek tiek kitokiais motyvais aiškinamas veido apdangalų draudimas – čia jau pasireiškia saugumo, o ne sekuliarizmo argumentas (Čade burkos uždraustos 2015 m., Latvijoje to imtasi šiemet).

Liberalus multikultūralizmas įsitvirtino valstybėse su protestantiška dauguma. Galbūt prie to prisidėjo protestantizmo istorija: patyrusios, ką reiškia būti mažuma ir eretikėmis, protestantės turbūt labiau linkusios pritarti, kad valstybė būtų arbitrė, o religinės bendruomenės turėtų teisių, bet nepretenduotų į hegemoniją. Protestantiškose visuomenėse religinės bendruomenės išties yra gana savarankiškos subjektės ir socialinių paslaugų teikėjos: išlaiko vaikų ir senelių namus, turi savo mokyklas, remia leidybą, dalyvauja vystomojo bendradarbiavimo veiklose. Net jei didžioji visuomenės dalis nereliginga, religinės bendruomenės tvirtai įaustos į socialinių pareigų ir paslaugų audinį. Šia prasme religija nėra privatus reikalas (štai čia mano tinklaraščio skaitytojas pasakoja, kaip senatvės sulaukusiam gėjui teko kreiptis į vienuoles dėl socialinių paslaugų). Laicistinėje valstybėje kaip Prancūzija išplėtotas viešasis sektorius yra sekuliarizmo ramstis.

Ir Prancūzija, ir Kinija yra de facto daugiakultūrės. Religinės bendruomenės atlieka socialines funkcijas ten, kur nepasiekia gerovės valstybės glėbys: jose narės suranda alternatyvias socialines darbuotojas, psichoterapeutes, mokytojas, jose veikia neformali darbo birža, taip pat gali būti mobilizuojamasi politiniam veiksmui (kaip Vilniuje Bernardinų bažnyčia – ir alternatyvi darbo birža, ir alternatyvaus ikimokyklinio ar labai trūkstamo neformalaus ugdymo galimybė, tam tikra prasme ir pažinčių tarnyba…). Kuo daugiau paslaugų teikia bendruomenės, tuo stipresnis tikėtinas tapatinimasis su jomis ir tuo didesnis politinis potencialas. Iš teigiamos pusės religinės bendruomenės padeda užkamšyti spragas, suteikia trūkstamų paslaugų. Padedant religinei bendruomenei, lengviau pagimdyti, auginti, mokytis, sirgti, atsigauti po nelaimės, laidoti, galbūt verslauti ar įsidarbinti. Kita vertus, kuo didesnė priklausomybė nuo tų paslaugų, tuo didesni išėjimo kaštai. Jie gali pririšti žmogą, net jei ji netiki pačia teologija.

Taigi liberalus multikultūralizmas skatina religijų įvairovę, nes per ideologiją leidžia, o per neoliberalią tvarką ir įpareigoja bendruomenes teikti trūkstamas paslaugas. Su tuo yra daug idėjinių rebusų ir problemų, bet Foucault ir Gramsci skaičiusios socialinių mokslų atstovės tokią tvarką remia dėl jos antihegemoninio krūvio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*