Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų.

Per savo karjerą ne kartą teko keisti darbus – iš žurnalistikos į politikos vertinimą, akademinį pasaulį ir atgal į žurnalistiką. Apie akademikių stilių kalbama gana daug. Šiame Guardian straipsnyje autorė pabrėžia nenorą taikytis prie vyriškų aprangos normų („vyriškos uniformos“) ir stipresnes seksistines nuostatas iš kolegų, jei apsirengia standartiškai moterišku stiliumi, bet jei vilki kostiumą, moterys nuvertinamos kaip valdingos, nors viso labo tvarkingai ir formaliai apsirengė, kad perskaitytų pranešimą konferencijoje. Kiek man žinoma, bent jau socialinių ir humanitarinių mokslų aplinkoje gali tapti labai nepopuliari, jei seki mada ar mėgsti brangius prekės ženklus – verčiau pabrėžti, kad visa tai niekini. Esu girdėjusi pasakojimą apie akademikę, kuri, atėjusi į susirinkimą, nerūpestingai numetė ant kėdės brangią itališką rankinę, bet, pamačiusi paniekos kupinus žvilgsnius aplink, tuojau ją paslėpė.

Antropologėms, kurios dažniausiai tyrinėja ne savo kultūrą, susiformavo standartiniai aprangos lūkesčiai: pasipuošti aksesuaru iš lauko tyrimo vietos, rengtis šiek tiek formaliai, bet ne taip, lyg atrodytum kaip tarptautinės įmonės darbuotoja, laikytis hipsteriškos „apšepusios prabangos“ – pirkti brangių prekės ženklų padėvėtus drabužius ir pan. Pernelyg puošni ar formali apranga neįtiks kolegėms, o asmenybę geriausia išreikšti šaliku. Praktiškai viską, kas rašoma šiame straipsnyje, pastebėjau antropologių konferencijose.

Žurnalisčių aprangos standartai tam tikra prasme panašūs: vengti draudimo agentės įvaizdžio, bet kartu rengtis pakankamai formaliai. Tik, skirtingai nei akademikėms, dar yra lūkestis derintis prie pašnekovių – prezidenčių, protestuotojų, verslininkių, darbininkių ir t.t. Kai klausinėjau draugių apie tai, daugumai buvo sunku suformuluoti, koks yra aprangos kodas, visos sakė, kad derinasi prie pašnekovės.

Tačiau kaip akademikės ne tik dėsto ar daro tyrimus, bet ir važinėja po konferencijas, taip ir žurnalistės dalyvauja visokiuose renginiuose su kolegėmis, ir čia klausimai, ką kolegės pagalvos, ko gero, neturi tokios svarbos kaip akademiniame pasaulyje. Kiek teko dalyvauti žurnalisčių renginiuose ar vakarėliuose, pastebėjau, kad moterys rengiasi gana konformistiškai, retai pamatysi eksperimentų su šukuosena ar stiliumi, o tarp vyrų populiarus dabar madingas medkirčio įvaizdis. Labai norėjau surasti kokią nors istoriją, kaip kas nors su dredais ėjo kalbinti politikių, bet neradau.

Nemanau, kad apranga yra kažkoks esminis klausimas dirbant savo darbą. Taip neturėtų būti. Tačiau dažniausiai, deja, esame vertinamos pagal ją, ir man labai įdomu, kaip žmogos ieško krypties tokiuose „suveltuose“ ir konkurencija persunktuose darbuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*