Verslo žinių pilnatis ir „neduodančios“ personažės

Solidumu garsėjančiose Verslo žiniose pasirodė iš pažiūros tik pilnatimi paaiškinamas tekstas „Jei moteris neduoda, vadinasi, duoda kam nors kitam“, pasirašytas Sigitos Šimkutės vardu. Jis prieinamas tik prenumeratorėms, bet iš nuorodos galite susidaryti vaizdą, kokios blevyzgos jame sudėtos (vėliau nepasidaro geriau). Kadangi tekstas yra kratinys su mažai loginių sąsajų, nėra prasmės į jį žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir turbūt prasmingiausia būtų šį tekstą analizuoti, lyginant su „Verslo žinių“ vertybėmis.

VŽ: Būti skaidriausia žiniasklaida, [kurios informacija didina] pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina konkurencingumą.

SŠ: „Kam tu dažaisi? Ir taip gerai atrodai“, „Kur jau su tokia suknia eisi? Na na…“ ir panašūs komentarai atskleidžia vyriškio nerimą ir nepasitenkinimą. Jei moteris vyrui kurį laiką nedavė, tas staipymasis prieš veidrodį atrodo dar įtartinesnis.

VŽ: Mūsų kelrodžiai – žodžio laisvė, atsakomybė ir kokybė.

SŠ: Visiems aišku, kad tos, kurios neduoda, o dar blogiau – negauna, nes joms niekas nesiūlo, yra surūgusios, gyvenimą sau ir kitiems gadinančios bobos. Vienoje pirmųjų mano redakcijų tuo metu dirbo ir iki šiol tebedirba puiki žurnalistė. Tą vasarą ji turėjo gausybę problemų, daugiausia susijusių su sveikata…

 

VŽ: puoselėjame atvirumo, gerų idėjų ir pasiūlymų atmosferą

SŠ: Nepyk, brangusis, neduosiu tiesiog iš principo – nes moterims privalu bent kartą šitaip pasielgti. Be priežasties ir pasiaiškinimo.

 

VŽ: mes ypač vertiname talentą, verslumą,

SŠ: Vyrai kankinasi, prašo ir reikalauja, nori gauti, o moterys branginasi, išsisukinėja ir galiausiai duoda.

VŽ: … profesionalumą, nuoseklumą ir padorumą

SŠ ir co: Jei moteris spinduliuoja įtartinu džiugesiu, kuriam kaip ir nėra priežasties, vadinasi, ji ką nors slepia. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

 

Primenu, kad šis straipsnis pasirodė vykstant 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu – Jungtinių Tautų iniciatyvai, per kurią prisimename, kad partnerių smurtas pasaulyje, o ypač ramioje mūsų šalyje, nusineša daugiau gyvybių nei visi teroro aktai kartu sudėjus. Taip pat prisimename, kad smurtas artimoje aplinkoje prasideda nuo smulkių detalių – pavydo priepuolių, bandymų partnerę izoliuoti nuo aplinkos, tyčiojimosi iš jos viešumoje ir pan. Tačiau verslūs Lietuvos verslai jau ne pirmą kartą bando būti originalūs ir kaip tik per šį laikotarpį pademonstruoti, kad tokius pirmuosius smurto ženklus laiko gugugu kokiu gumoru. „Verslo žinios“ turbūt pamanė, kad bus dar šmaikščiau, jei šiuo laikotarpiu pasirodys tekstas, kuriame liūdnas epizodas su smurtaujančio vyro elgesį kopijuojančiu berniuku, įtarumo ir paranojos priskyrimas normalioms vyrų savybėms ir laaabai verslaus sandorio mentaliteto demonstravimas bus pateiktas juokelių apsuptyje su madinga rašytojiška „va kiek visko mačiau, ech, nei giriu, nei smerkiu, čia tik gyvenimo spalvos“ maniera. O šalia – asociatyvi nuotrauka, kur vyriška ranka sulaiko kompiuteriu besinaudojančios moters ranką. Taip suprantami talentas, atsakomybė ir kokybė.

Pateisinimas „Čia gi berniūūūūkai“ įsiėda į visuomenės gyvenimą nuo pat darželio – ankstyvoje vaikystėje smurtavimas prieš bendraklases laikomas beveik mielu („gal tik kiiiibina, gal patyyyynki,“ – suokia suaugusiosios), paauglystėje – nesmagiu, bet neišvengiamu, o užaugus vyrams tenka staiga susiorientuoti, kad dabar jau smurtauti kaip ir nelabai gerai, todėl reikia stengtis neįkliūti.

Kaip tik neseniai kalbėjausi su fondo „Frida“, užsiimančio šviečiamaisiais projektais prieš smurtą lyties pagrindu, vadove Daiva Baranauske, kurios komanda atliko tyrimą apie romantinių santykių kokybę. Apklaustos merginos nujaučia, kad daugybė problemų kyla iš anekdotuose, reklamose ir kitur peršamų lyčių vaidmenų, tarsi partneris būtų tik aktorius, atliekantis kažkieno kito parašytą vaidmenį. Tačiau kaip su tuo dorotis, jos nelabai turi įrankių. Paauglei susivokti, kas blogai, neabejotinai trukdo tas normalizavimas, kurį atlieka visokiausi anekdotai (juose veikia abstrakčios žmonos ir vyrai) ir tokie tekstai. Suprask, vyrai perka, o moterys puoselėja, visaip purena prekę, žiūri, kad neapgestų sandėliuojant, o tada sudera kainą ir parduoda. Suprask, visi romantiniai santykiai yra prostitucija, tik šiek tiek kitaip vyksta derybos nei versliame bordelyje. Suprask, nei tu, nei partneris neturite individualių poreikių ar asmenybių, tik atliekate gana nesudėtingus vaidmenis iš anksto parašytoje pjesėje. Suprask, jei jis kontroliuoja, žemina ar skundžiasi, kad už savo investiciją gavo nepatenkinamą produktą, tai nėra nei keista, nei netinkama, nei, kraštutiniais atvejais, nusikalstama, čia tik vyriškas vyras vyriškai vyrina.

Nežinau, tiesą sakant, koks buvo straipsnio tikslas. Galbūt kažkas galėtų įžvelgti „homoseksualumo propagandą“, nes tikrai patikėjus, kad taip yra, labai nesinorėtų susitikinėti su vyrais. Galbūt kažkam tai atrodo hipsteriška irooonija, gumoras gugugu. O man nuskambėjo kaip daug kartų girdėtos blevyzgos, kurių nesitikėčiau rasti tokiame leidinyje. VŽ skelbiasi taikanti į „galvojančius savo galva“, todėl nenuostabu, kad daugomai skaitytojų nepatiko šis tekstas.

Nuo „Verslo žinių“ prenumeratos sutaupytus pinigus kviečiu skirti fondui „Frida“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*