Kaip išgyventi doktorantūrą: diskusijos VDU

Po stažuotės žurnale Der Spiegel žurnalistinio darbo tempus lėtinu (apie mano vykdomus projektus netrukus išgirsite) ir grįžtu į akademinę aplinką, todėl vietoje naujienų apžvalgų vėl padažnės analizės ir pasvarstymų. Šios savaitės svarbiausia tema – Ugnės iniciatyva kelti doktorančių padėties klausimus. VDU vyko diskusija apie doktorantūrą kaip pašaukimą ir Ugnė teisingai pabrėžė, kad sunku apie jį kalbėti, kai gyveni prekariato sąlygomis. Beveik tuo pat metu vyko daug patyčių sulaukęs profsąjungų mitingas dėl Darbo kodekso (prie progos apie jį kada nors parašysiu), kuriame žygiavo ir akademikės, reikalaudamos socialinių garantijų.

Kokios pagrindinės doktorančių problemos, Ugnė jau surašė. Ji taip pat paminėjo mano atsiųstą nuorodą į Europos mokslininkų chartiją ir Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodeksą. Bet noriu papildyti, kad Lietuvos universitetų rektorių konfederacija tuos dokumentus pasirašė ir ji universitetuose turėtų galioti. Chartijoje aiškiai parašyta, kad nuo doktorantūros (postgraduate) lygmens tiriamąjį darbą vykdančios žmogos turėtų būti laikomos darbuotojomis, turėti socialines garantijas.

Skaitydama Ugnės tekstą ir prisimindama girdėtas istorijas apie sovietinių akademikių sodus bei prichvatizuotus sklypus pagalvojau, kad era, kai akademikės priklausė turtą valdančiai klasei, eina į pabaigą. Tiesa, ir esamoje sistemoje visada bus žmogų, kurios gerai uždirbs. Tačiau kiekvienam etatui teks vis daugiau prekariato – valandininkių ir darbuotojų su terminuotomis sutartimis. Universitetuose vyksta panašūs dalykai, kaip nutiko su žurnalistika. Ten irgi tikimasi, kad daug ką darysi iš pašaukimo, iš meilės profesijai ir pan.Esame spaudžiamos jaustis dėkingos už tai, kad tokioje konkurencingoje aplinkoje mums kas nors iš viso moka. Tiek akademikėms, tiek žurnalistėms tenka dorotis su vis didesniu krūviu ir augančiais reikalavimais, dėl kurių sunku užtikrinti savo darbo kokybę.

Vienas dalykas, kurį supratau pirmą kartą po septynerių metų dirbdama leidinio redakcijoje, – laisvai samdoma žurnalistė negali sau leisti suklysti ar mesti nepavykusio projekto. Redakcijoje atlyginimas įkapsės ir jei po kelių savaičių paaiškės, kad hipotezė nepasitvirtino, susidomėjimą kėlęs procesas išsikvėpė arba trūksta įrodymų skelbti tyrimo rezultatus. Jei gaunate atlyginimą už produktą, be produkto negausite atlyginimo. Todėl yra didesnis spaudimas bent ką nors pagaminti arba apskritai nesiimti rizikingų temų. Daug dažniau tyrimus apmoka įvairios organizacijos, skiriančios stipendijas. Esu ir taip dirbusi. Stipendija leidžia atsikvėpti ir skirti pakankamai laiko tyrimui, bet bėda su ja tokia, kad, kreipiantis stipendijos, reikia turėti labai aiškų planą ir hipotezę. Jei tyrimo eigoje hipotezė nepasitvirtina ar planas keičiasi – bėda. Tokios yra ir projektinių akademikių bėdos, dėl kurių nutinka taip kaip komikse – pinigų prašoma tik jau žinant, kokį atradimą ketini padaryti.

O štai pačiuose universitetuose net prekariatui mokama ne už produktą, o už darbą ir kvalifikaciją. Kai dirbau VU TSPMI, buvau valandininkė ir mano atlyginimas buvo išvedamas iš turimo laipsnio bei su keturiomis studentų grupėmis praleidžiamų valandų. Kažkodėl uždirbau daugiau nei mūsų su Ugne bendras pažįstamas Karolis, bet ne daug daugiau, nepaisant to, kad gerai dirbti tokį darbą reikia labai daug laiko.Net jei 0,1 ar 0,25 etato atlyginimas skambėtų visai vidutiniškai, padauginus iš 4 ar 10, kiek trūksta iki viso etato, faktas tas, kad viso etato universitetas valandininkėms neketina pasiūlyti, o to gabalėlio neužtenka susimokėti nuomai ar prasimaitinti, tenka jį derinti su kitais, dažnai visai nesusijusiais darbais.

Dėl didelio ir neapibrėžto krūvio tarp akademikių kraupiu mastu plinta psichikos ligos ir kyla įvairiausių sunkumų. Akademiniame darbe labai retai būna aiškiai apibrėžta, koks produktas kuriamas ar kokia paslauga teikiama – mokama ne už straipsnį ar paskaitą. Tai puikiai veikė klasikinėje akademijoje, kur akademinis etatas buvo suteikiamas su tam tikru pasitikėjimo kreditu, o mokslininkės vertė nematuojama pagal jokias kiekybines metrikas. Šiandien taip nėra – universitetai yra ir biurokratinės, ir kartu neoliberalios įstaigos. VDU daugeliu požiūrių pažangesnis: egzistuoja moksliniai etatai (pripažįstama, kad mokslinė veikla yra darbas, už kurį turi būti atlyginama, o ne laisvalaikio sąskaita po paskaitų atliekamas lažas, siekiant išlaikyti mokslinį vardą), be to, turėjau galimybę įstoti į profsąjungą ir iš jos gaunu aktualią informaciją (VU profsąjunga susikūrė 2013 m., keliuose padaliniuose – šiek tiek anksčiau). Tačiau kaip ir kitiems universitetams, jam teks pasirinkti, kurį žaidimą žaidžia. Jei klasikinę akademiją, tai reikia sukurti mechanizmus, kad, patekusi į akademinę bendruomenę, žmoga būtų saugi, aprūpinta ir galėtų atsidėti mokslinei, pedagoginei bei kūrybinei veiklai. Jei neoliberalią darbovietę, kurioje vertė matuojama pagal derybinę galią ir kiekybines metrikas, tai reikia aiškiai apibrėžti, už kokią paslaugą ar produktą mokamas atlyginimas. Jei santykiai piniginiai, darbuotoja įbėga į darbovietę, atidirba ir bėga pas kitą darbdavį, tai gana tikėtis, kad papildomai kažką darys dėl garbės.

Atitinkamai ir akademikės mokosi iš kitų profesijų, įskaitant menininkes ir žurnalistes, nusistatyti savo ribas. Vienas pavyzdys – laisvai samdomos akademikės manifestas iš JAV. Nesutinku dėl tos meilės pirmame punkte. Meile gyventi galima lygiaverčiame santykyje. Esant su darbdaviu labai nelygiavertėje padėtyje, į meilės reikalus geriau nesileisti. Mylimą darbą gali dirbti stropiau, ilgiau, smagiau, girti ir reklamuoti savo darbdavį. O savanorystę siūlyčiau apriboti tiems atvejams, kai darbdavys arba yra startuolis ir dar negeneruoja pajamų, arba viešąjį interesą įgyvendinanti ne pelno siekianti organizacija (kad kažkokiai organizacijai nepavyksta gauti pelno, nesiskaito). Jei universitetai būtų salos, kuriose negalioja neoliberalizmo dėsniai, galima būtų elgtis kitaip. Bet jei žaidžiame šį žaidimą, jiems reikės įsisąmoninti, kad darbas kainuoja. Džiaugiuosi, kad Ugnė ir kolegės kelia šiuos klausimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*