Tailando istorijos

2015 m. kovą dalyvavau organizacijos Minority Rights Group mokymuose Tailande apie etninių mažumų padėtį ten. Kaip jau rašiau, per mokymus teko apsilankyti nacionaliniame parke, kuriame iškyla etninių mažumų apsaugos problemų. Kita programos dalis buvo nepriklausomas žurnalistinis tyrimas. Ką mes ten matėme?

  • Kalbėjome su žurnaliste, persekiojama dėl to, kad padėjo užsienio žiniasklaidai tyrinėti rohingya mažumos padėtį (žr. antrąjį straipsnį), dar pora žurnalistų, po to savarankiškai padariau interviu su žiniasklaidos profesinėmis asociacijomis;
  • Susitikome su dingusio aktyvisto sutuoktine, tęsiančia jo palikimą. Kalbėjomės su mažumų bendruomenių lyderėmis;
  • Po to savarankiškai keliavau į Čiangmajų, kur kalbinau vietines verslininkes, vienaip ar kitaip susijusias su etninėmis mažumomis, taip pat aplankiau priemiesčių lūšnynus. Kolegė, su kuria kartu ten keliavome, parašė štai ką;
  • Telefonu pakalbinau porą etiško turizmo paslaugas siūlančių įmonių, apžvelgiau jų tinklalapius.

geles-budaGrįžusi po truputį išleidžiu į pasaulį straipsnius iš Tailando:

Pirmasis – apie šaunias verslininkes, kurios, panaudodamos savo kūrybiškumą, susikuria darbo vietą sau ir aplinkiniams (Euroblogas).

Antrasis – apie blogėjančią žurnalistų padėtį tebesant populistinei valdžiai ir valdžią perėmus armijai (Equal Times, anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.).

Trečiasis – apie tai, kaip jaunuoliai renkasi vienuolio ar dvasininko kelią, siekdami mokslo (Kauno žinios). Šis straipsnis dalyvavo projekto Media4Development konkurse (socialiniuose tinkluose – žyma #M4Dproject) ir buvo perspausdintas Lietuvos žiniose.

Ketvirtasis – apie amatininkes ir jų darbo sąlygas (Equal Times, anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.)

Penktasis – ko vengti ir kuo pasitikėti norint tausoti aplinką ir bendruomenes turistų pamėgtame Tailande (Intelligent Life Nr. 35):

Kai kurie keliautojai mano, kad vienintelė autentiška ir etiška patirtis – atsisakyti tarpininkų ir patiems nuvykti į kaimus. Tačiau kuo mažiau prie turistų pripratę ir svetingesni vietiniai, tuo didesnį jiems stresą gali kelti nesugebėjimas suteikti atvykėliams, jų požiūriu, tinkamų sąlygų. Nežinodami vietinių papročių, turistai kai kada įeina į kaimą per ne tuos vartus, o duodami gyventojams dovanų, pakerta kaimo vadovų autoritetą ir galią skirstyti gėrybes.

Šeštasis – apie turistinius ir neturistinius pastebėjimus Čiangmajuje (Verslo pietūs Nr. 1, p. 12). Vienas iš pasakojimų:

Mano gyvenimas labai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Dabar kaimuose augantys vaikai bent jau gali įgyti išsilavinimą ir, be gimtosios, kalba bent dviem kalbomis (tajų, kinų ir/ arba anglų),“ – pasakoja Lee [Ayu Chuepa], įtikėjęs, kad būti iš etninės mažumos – papildoma galimybė, o ne trūkumas. „Mokykloje nesakydavau, kad mano tautybė – akha. Bet dabar pripratau ir netgi taip pavadinau savo prekinį ženklą. Į Italiją [mugę Turine – D.R.] vykau su tautiniu kostiumu. Išskirtinumas yra išskirtinumas,“ – sako savo TED tinklo kalba išgarsėjęs ir daug pasaulio apkeliavęs verslininkas.

Taip, tarptautiniu mastu garsus verslininkas tikrai skyrė nemažai laiko, ir gabalėlis jo įdomaus pasakojimo dabar yra žurnale Verslo pietūs. Pakelį Akha Ama kavos pupelių, įsigytą vėliau iš hipsterinės parduotuvės, smagiai suvartojau Kaune.

Taip pat – pasakojimas apie kelionę LRT laidoje „Ryto garsai“ (nuo 95:30), LRT laidoje „Labas rytas“, LRT žiniose apie karaliaus mirtį spalio 14 d., keli pasvarstymai apie kelionę tinklaraštyje ir Suomijoje įsikūrusiam keliakalbiui portalui apie Kiniją ir Rytų Aziją „GB Times“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*