Naujoji intelektinių kūrinių ekonomika

Šiandien Kultūros ministerijoje vyko spaudos konferencija apie piratavimą, kurioje išsakyti seniai visiems girdėti argumentai. Aš suprantu autorių norą uždirbti iš kūrybos ir jį gerbiu. Pati puikiai prisimenu, kai dirbau Atgimime ir dažnai girdėdavau iš skaitytojų: „Jūs puikiai dirbat, labai mėgstu šį laikraštį,“ bet paklausus, kada paskutinį kartą pirko arba prenumeravo, atsakydavo, kad laukia, kol straipsnius „nusiurbs“ Delfi ir galės perskaityti nemokamai.  Kūrėjos (kodėl moteriškoji giminė?) gyvena kapitalistinėje visuomenėje ir neturi jokių lengvatų nei pavalgyti, nei išsinuomoti būsto. Dar daugiau, po švietimo reformos muzikinis išsilavinimas Lietuvoje yra labai brangus. Visgi norėčiau priminti, kad intelektinių produktų kūrėjos labiau nei bet kas kitas veikia ne tik tradicinėje prekių, bet ir įvaizdžių bei ištikimybės ekonomikoje.

Intelektiniai produktai pasižymi tuo, kad jų paskirstymas tarp vartotojų nėra nulinės sumos žaidimas. Kitaip tariant, jei aš vartoju, tai nereiškia, kad liks mažiau kaimynei. Todėl palyginimai su stalais yra netikslūs ir iškraipo debatus. Advokatas Andrius Iškauskas pasitelkė kitokią, įdomesnę analogiją – pasinaudojimą lova. Galima spėti, kad turėjo galvoje atvejį, kai kas nors ateina į lovą tuo metu, kai savininkės nėra, pasinaudoja ir ramiai išeina, netrukdydama savininkei naudotis savo lova. Visgi asmeninio naudojimo daiktai irgi labai skiriasi nuo intelektinio produkto. Autorės labai gudrios į savo kūrybą įtraukti įvairių kraštų folklorą ir krautis pelną, niekam nieko nemokėdamos. O juk ir folklorą kažkas kažkada sukūrė. Be to, jeigu filme naudojamas, pavyzdžiui, Baku senamiestis, tai filmo kūrėjos nemokamai naudojasi (free-ride‘ina) architektų ir miesto planuotojų darbu, kraunasi pelną ir nieko už tai nemoka pastatų gyventojoms ar savivaldybei. Jeigu negalėtų nemokamai naudotis Baku senamiesčiu, turėtų pirkti brangias dekoracijas. Be to, dauguma kūrėjų yra patyrusios kokių nors estetinių įtakų. Ar už tai originalų kūrėjoms irgi reikėtų atseikėti?

Kalbant apie autorių teises, siūlyčiau aiškiai skirti tris sritis: komercinį naudojimą, nekomercinį naudojimą viešumoje ir asmeninį naudojimą. Komercinis naudojimas privalo būti apmokestinimas – dėl to nėra jokių abejonių. Radijo stotis, restoranas, kuris lankytojas traukia iš dalies muzikos kuriama atmosfera, ar filmas privalo sumokėti autorėms už jų kūrinius. Nekomercinis viešas naudojimas – šiek tiek sudėtingesnė sritis. Istoriškai menu nebuvo prekiaujama kaip obuoliais. Mecenatystės tradicijos leisdavo įmoką į autorės pragyvenimą atlikti iki kūrinio vartojimo. Taip pat buvo galima sumokėti už tiesioginį santykį su kūriniu, kaip kad kūrėjos bei atlikėjos uždirba ir dabar – tai koncertai, išskirtinės peržiūros ir pan. Kūrinių pirkimas kaip obuolių nėra pats patikimiausias būdas išsilaikyti. Ypač kai, kalbant apie muziką, dažniausiai patinka keli kūriniai, bet iki iTunes ir Spotify eros tekdavo pirkti visą albumą.

Bet svarbiausia – šiais laikais ir obuolių pardavėjos skaičiuoja ne tik gautas pajamas, bet ir neapčiuopiamą naudą: ištikimybę, patiktukus, vartotojus. Formuojasi ne prekių, o vartotojų ekonomika. Apple tą puikiai žino: reikia išsiugdyti vartotoją, tada ji pirks ir prekę. Net vaistinės siūlo nuolaidų korteles ir atsisako dalies pajamų šiandien tam, kad turėtų ištikimą vartotoją rytoj. Asmeninis intelektinių kūrinių vartojimas kuria ištikimą vartotoją, plečia vartotojų ratą. Beveik nė vieno mėgstamo muzikos kūrinio nebūčiau atradusi, jei nebūčiau aptikusi socialiniuose tinkluose arba kas nors nebūtų parodę (piratinės kopijos).

Turėdamos galvoje, kad, kai kūrinys sukurtas ir kaštai patirti, papildomas vartotojas neatima kūrinio iš kito vartotojo, atlikime minties eksperimentą.

Tarkime, įrašyti albumą kainuoja 2000 eurų. Albume yra dešimt dainų, iš kurių dvi tampa megahitais. Iš viso išleista 1000 albumo kopijų, taigi kopijos savikaina yra du eurai. Tarkime, platintojai priskaičiuoja pelną ir albumą pardavinėja po keturis eurus. Tarkime, pavyko parduoti 800 kopijų, taigi obuolių ekonomikoje albumas uždirbo 1200 eurų pelno obuolių ekonomikoje, kai vieno intelektinio produkto pateikimo vartotojui kaštai buvo 0,2 eur, nes net ir nepanaudotų kopijų pagaminimas kainavo, o viso pagaminta 10000 dainų.

Dabar įveskime piratavimą. Tarkime, kad dėl prieinamumo nemokamai net pusė pirkėjų, kurios būtų pirkusios albumą obuolių ekonomikoje, to atsisakė. Albumą vis dar pirko ištikimos gerbėjos, kolekcionierės, radijo stotys ir pan. Taigi albumas atnešė tik 1600 eur pajamų. Tačiau megahitus parsisiuntė po 5000 klausytojų. Albumui išsiskaidžius, panagrinėkime dainomis. 8 dainos buvo suvartotos po 400 kartų, bet 2 dainos – po 5000. Vienos suvartotos dainos savikaina yra 2000 : (10000 + 2*5000) = 0,1 eur. Albumas buvo nuostolingas, bet vartotojos, kurios įsigijo albumą, vis dar mokėjo 0,4 eur. Primenu, kad pagamintos dainos kaštai – 0,1 eur, taigi pelnas iš parduotų dainų – 0,3 eur, daugiau nei 0,2 obuolių ekonomikoje. Štai toks paradoksas. Gamintojoms nereikėjo jokių pastangų padidinti į apyvartą išleistų vienetų skaičiaus, platinti prekių – tai padarė pačios vartotojos.

Tai nepaneigia, kad albumas neatpirko investicijų. Tačiau jei mecenatei reikėtų rinktis tarp albumų, kurių vienas surinko 8000, kitas – 14000 perklausų, pasirinkimas būtų pakankamai aiškus. Taip pat ir radijas, patenkantis į tą konstantą, kuri visada pirks legaliai, nes privalo, – ceteris paribus, jis rinksis populiaresnį kūrinį. Štai radijo stotis M-1 jau seniai sukūrė tam tikrą atpirkimo būdą: klausytojos gali eteryje užsakyti mėgstamą kūrinį, kurio namuose tikriausiai turi piratinę kopiją, ir taip autorėms prikapsi pinigų. Bet kad būtų pageidaujamas, kūrinys turi būti populiarus ir, svarbiausia, klausytojos turi žinoti jo pavadinimą. Išgirdusios klube, pavadinimo nežinotų, nebent naudotųsi programėle Shazzam, kurią klausytojos dažniausiai naudoja būtent tam, kad žinotų, ką atsisiųsti. Vadinasi, ištikimybės ekonomikoje reikia tiesiog surasti kitokius būdus uždirbti. Šiame straipsnyje rašoma, kad smunka ne tik kompaktinių diskų, bet ir atskirų dainų pardavimai, užtat populiarėja klausymasis tiesiogiai iš interneto ir… vinilinės plokštelės.

2 komentarai

  1. greta daugybės kitų gabumų

    turit ir sugebėjimą išaiškint painius dalykus, tik gal nereikėjo suplakt krūvon daugelio tarpusavyje ne visai susietų dalykų. Pritariu viskam, ką paskelbėt dėl autorių teisių muzikos kūriniams „įvaizdžių ir ištikimybės ekonomikoje“ (beje, visai vykęs terminas), bet visa tai nelabai limpa su įžanga, kur minimos „labai gudrios autorės“ ir ko gero suvisam užsidaręs „Atgimimas“. Išties keistas kopiraitininkų pamėgtas intelektinės produkcijos sutapatinimas su asmeninio naudojimo daiktais. Autorius teisėtai neleidžia kitiems pasinaudot savo kūriniu, bet ir rizikuoja, kad juo beveik niekas nesusigundys. Nejaugi „Atgimimas“ tikėjos išsilaikyt vien iš pardavimų? Dėl visiško tradicijų nebuvimo nuomonių savaitraštis arba virsta leidėjų politinius skonius ir interesus aptarnaujančiu sienlaikraščiu arba „Savaitės su TV“ įperkamu kratiniu. Manau, kad ir „Atgimimo“ atveju reikėjo laiku atsisakyt popierinio leidinio ir tapt dar vienu naujienų portalu, kaip padarė „15 min.“ Tai gal ir neduotų pakankamai daug uždirbt, bet leistų išsilaikyt. Dabar gi išnyko netgi „Atgimimo“ archyvas.

  2. Linas

    Yra keletas studijų, rodančių, kad muzikos piratai yra didesni pelno kūrėjams (ypač mažesniems) nešėjai nei ne piratai: jie aktyviau perka muziką tiek apčiuopiamuose formatuose, tiek ir oficialius failus internete, dažniau eina į koncertus ir t.t. Pvz.: http://www.michaelgeist.ca/2007/11/ic-p2p-download-study/ , http://www.huffingtonpost.com/2013/01/22/music-pirates-study_n_2526417.html arba http://www.theguardian.com/music/2009/apr/21/study-finds-pirates-buy-more-music

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*