Pora minčių apie teisę streikuoti

Šįryt, skaitydama naujienas Twitteryje, stabtelėjau ties tyrėjo ir konsultanto M.van Hulten’o teiginiu:

Belgijoje, kaip žinia, vyksta visuotinis transporto darbuotojų streikas. Plačiau apie jį rašo ten gyvenanti mano draugė Monika. Man pačiai streikai sukelia dvejopus jausmus. Meluočiau sakydama, kad kaskart, kai planuoju kelionę, nelaikau špygų: „kad tik nestreikuotų…“ Kaip individė (moteriškoji giminė šiame tinklaraštyje) noriu sklandžiai ir saugiai iš taško A nusigauti į tašką B. Tačiau kartu suprantu, kad mano kaip viduriniosios klasės darbuotojos gyvenimas gali būti toks, koks yra, dėl to ir tik dėl to, kad milijonai darbininkių kasdien pluša dėl mano ir panašių patogumo. Tik dėl to, kad pluša pakankamai pigiai, verslai teikia man mėgstamas prekes. Tik dėl to, kad kažkas nuolat nugabena mane, kur reikia, išvalo gatves, priruošia maisto, surenka likučius ir paruošia man švarias patalpas dirbti, aš galiu užsiimti savo viduriniosios klasės reikalais. Patogiai gyvenant ir laikant darbo klasę infrastruktūra, galima pamiršti apie mus aptarnaujančiųjų žmogiškumą. Streikas primena, kad šios darbuotojos turi teisę bet kada organizuotai patraukti savo darbo jėgą iš rinkos, kad pastebėtume, kokios bejėgės esame, kol jų nėra.

Taigi nėra, kas daryti. Sukandam dantis ir…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*