Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės.

Istoriškai dėl to lengvumo ir iliuziškumo net konservatyvios visuomenės toleravo, kai popkultūroje būdavo pašiepiama esama socialinė tvarka ar švenčiami neįprasti socialiniai santykiai arba vaidmenys. Pavyzdys – vyrų persirenginėjimas moterimis, turintis senas tradicijas (mano bičiulis rašytojas Yuval Ben-Ami rašė apie kelias persirengėlių ikonas čia). Kol tai daroma pramogai ir pateikiama juokingai, toks įdiegtos socialinės tvarkos iškraipymas nelaikytas politišku. Nors dažnai persirengėlių asmeninis gyvenimas su jų persona turėdavo mažai bendra, dėl šių savybių popkultūra ir pramogos istoriškai buvo prieglobstis homoseksualioms ir translytėms žmogoms, kurios kituose ūkio sektoriuose patirdavo priespaudą.

Mes vadinamojoje posovietinėje erdvėje esame pripratusios prie didesnės popkultūros politizacijos. Lietuvoje ypač po Romo Kalantos savižudybės popkultūros kūrimas ir vartojimas tapo kruopščiai prižiūrimu potencialiai politišku procesu. Tačiau politizuoja ne tik valstybinė cenzūra – politinių poteksčių ieškojimu popkultūroje užsiima ir būrys mokslininkių, be to, JAV spauda ir blogosfera verda nuo diskusijų, ar Beyonce feministė ir pan.

Išskyrus tam tikras išimtis, bendrai popkultūra laikoma sustabarėjusių įvaizdžių perdavimo ir įtvirtinimo kanalu. Šioje veiklos srityje leidžiami dalykai, kurie daugybėje sričių jau išgyvendinti. Popkultūroje lyčių atskyrimas itin griežtas: apdovanojimai teikiami atskirai geriausiai aktorei ir aktoriui, dainininkei ir dainininkui, yra nusistovėję moterų solisčių ir vyrų solistų, merginų grupių ir vaikinų grupių žanrai. Jei kas nors daro kažką kitaip, apie tai klausinėjama, stebimasi, daromi interviu. Štai čia matome, kaip muzikinio šou vedėja Inga Jankauskaitė tyčiojasi iš atlikėjos neįprastu balsu, pati nutaisiusi pasaldintą balsą. Savo čiulbėjimu vedėjos maskuoja mokyklinėms patyčioms prilygstantį spaudimą dalyviams įrodyti savo lyčių dvinariškumą ir vadinamąjį papildomumą – tuoj pat sueiti į reprodukcinius santykius, kad tik kas nesuabejotų jų lytine tapatybe.

Dalis blogio visuomenėje įvykdoma iš blogos valios, bet dar daugiau – iš kvailumo. Tikiuosi, kad, atkreipus vedėjų dėmesį į nepriimtiną jų elgesį, jos pasitaisys. Groteskiškai vaizduoti „priešingos lyties atstovę ar atstovą“ popkultūroje leidžiama, bet paklibinti dvinariškumą – jau pavojinga, ir vedėjų kikenimas ir mikroagresijos šiame video tai atskleidžia.

Todėl kaip čia neatsiras vadinamasis camp žanras (išgryninantis stereotipą iki grotesko). Camp Eurovozijoje sudomino ir paprastai apie šį konkursą nerašančius autorius. O šiandien aptikau štai tokį grynuolį:

The YouTube ID of mxzgwJ8tSE0#t=170 is invalid.

Šiame kiniškame klipe yra visi popkultūros komponentai: pupytės, pupuliai, kostiumai ir… visų [pelnytas] pavirtimas vištomis. Pagal panašumą su japoniškais subtitruose perskaitau kiniškus rašmenis „mama višta“, „mažas viščiukas“ ir pan. Vištos – labai geras simbolis tam, kas vyksta. Jos labai mėgsta demonstruoti savo vokalinius sugebėjimus ir turi labai aiškų lyčių pasiskirstymą.

Popkultūra kritikuojama, kad diegia nerealistiškus vadinamojo grožio standartus, socialinius vaidmenis griežtai pagal lytį ir pan. Neseniai Lietuvoje vienas po kito aktoriai ėmė porinti žiniasklaidai, kaip reikėtų elgtis tikroms moterims, o aktorės – kaip joms sekasi lankyti moteriškumo kursus. Stebint visa tai ir bendraujant su mokslininkėmis, kurios ieško popkultūroje kažkokių progresyvių žinučių, kilo viena idėja. Galbūt liaukimės ieškoti šioje mėsmalėje kokių nors grynuolių ir džiaugtis, kai randame (kaip kai kas JAV blogosferoje krykštavo, Beyonce’i  užsikabinus užrašą „Feminist“). Kadaise konservatorės nekreipė dėmesio, kai spalvingoje klounadoje buvo suabejota lyčių dvinariškumu. Galbūt dabar mums laikas maloningai ir globėjiškai leisti klounadoje reikštis seksistėms ir seksistams. Tegu žaidžia, juk tai tik dėl juoko, bet tegu tai daro tik ten. Visose kituose visuomenės gyvenimo srityse seksizmas pamažu nyksta, o kur tai užtrunka per ilgai, reikia naikinti. Kaip kinės pupytės aname klipe žaidžia vištas, mūsų olialia pupytės žaidžia gražuoles. Kodėl jos turėtų būti socialinių vaidmenų standartas ar dar kaip nors politiškai aktualios?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*