Kaip verslininkė kvietė žaisti Holokaustą

Perskaičiusi straipsnį apie makabrišką štetlo-Holokausto disneilendą ryte, negalėjau patikėti, kad nesapnuoju. Ne veltui sakoma, kad verslininkės (kodėl moteriškoji giminė?) mato kitaip… Bet tokios iškrypusios vaizduotės reikėtų paieškoti. Šis projektas – Zimbardo kalėjimo eksperimento, liaudies buities muziejaus ir turbūt princo Harry nacistinio karnavalinio kostiumo mišinys, pritaikytas Lietuvai. Net jei nesileisime į diskusiją, kaip tinkama ir kaip netinkama pagerbti genocido aukų atminimą ar kodėl Lietuvos žydų bendruomenė šiame projekte entuziastingai dalyvauja, suklusti turėtume todėl, kad šitam spektakliui skiriami mūsų – ES mokesčių mokėtojų – pinigai.

Kokia projekto esmė?

Prieš dvejus metus pradėtą ir šiemet pagal naują šaukimą finansavimą vėl laimėjusį projektą įgyvendina VšĮ „Vilko valia“. Projekto pavadinimas angliškai – „Being a Jew“, lietuviškai jis pristatomas kaip „Panerių lopšinė“. Šiame sąraše galite peržiūrėti kitus pagal tą pačią programą finansuojamus projektus iš visos Europos, taip pat – jiems skirtą finansavimą. Programa vadinasi Europe for Citizens, ji remia bendros Europos istorinės atminties sklaidą, totalitarinių režimų aukų pagerbimą ir piliečių dialogą. Štai čia programa aprašyta plačiau. Programos tikslai: apsvarstyti, kokios buvo totalitarinių režimų priežastys, apžvelgti kitus svarbius istorinius momentus ir įtraukti skirtingas istorines perspektyvas (suprask, Rytų ir Vakarų Europos). Projektai turėtų skatinti Europos kaip taikos projekto idėją – mokyti, kaip, nugalėjusi karų ir totalitarinių režimų siaubą, Europa susivienijo ir tapo draugiška. Kaip matome sąraše, tarp kitų finansuotų projektų yra žaidimas jaunimui apie komunizmo žlugimą, istorijos mokymo priemonės, mokinių susitikimai su Holokaustą išgyvenusiomis žmogomis, paroda, simpoziumas ir pan.

Projektinis finansavimas, kuris paskutiniu metu labai paplito, turi tokią savybę, kad labai priklauso nuo paraiškos rengėjų gebėjimo įtikinamai išdėstyti savo tikslus ir planuojamus rezultatus, numatyti rizikas ir jų valdymo procedūras ir pan. Kartais puiki idėja gali būti neatrinkta, nes paraiškoje nėra išplėtota, kaip ji susies tikslus, veiklas ir finansus. Verslininkė R.Vanagaitė šiuos dalykus tikriausiai išmano puikiai. Ji taip pat žino, kad ES institucijoms patinka, kai įsitraukia skirtingų sektorių atstovės, bendruomenės.

Projekto dalyvės valgydinamos, girdomos, linksminamos koncertais ir pasakojimais. Tai yra įprastas štetlo disneilendas, kokio pilna Krokuvoje be viešojo sektoriaus lėšų (o gal ir su, nežinau, bet susidariau įspūdį, kad tuo noriai užsiima vietiniai verslai, nes apsimoka). Štetlo disneilendas – beskonybė ir ne itin protinga filosemitinė prielaida, kad, jei pamėgsi tautinius patiekalus ir klezmerius, nebeleisi pažeisti tos tautos teisių (apie tai rašiau anksčiau). Bet ką darysi, tokia veikla savaime nėra įžeidi. Užtat laikyti žaidimą prasminga Holokausto atmintimi ir tam leisti mokesčių mokėtojų pinigus – jau rimtas įžeidimas. Šiuo atveju LŽB nebūtinai yra tinkamiausia institucija atstovauti Holokaustą išgyvenusioms Lietuvos gyventojoms – reikėtų kreiptis į jų organizacijas.

Kita vertus, LŽB įsitraukimas bent jau padėjo išvengti dar žiauresnio grotesko: „pradžioje norėjau, kad projekte dalyvautų ir aktoriai – tai būtų baltaraiščiai lietuviai, kurie, kaip žinome, bendradarbiavo su naciais šaudant žydus Lietuvoje. Teko atsisakyti šios idėjos… Vėlgi, būtų buvęs šou. Norėjau, kad projekto dalyviai eitų Vilniaus geto gatvėmis taip, kaip jomis ėjo žydai – ne šaligatviu, kur jiems buvo draudžiama žengti, o gatve, eitų dėvėdami Dovydo žvaigždes atlapuose. Tai irgi žydų žmonėms pasirodė drastiška,“ – Delfi teigė R.Vanagaitė. Šita pornografija, kai dalyvei suteikiama proga įmerkti kojos pirštą į istorinę tragediją, pažaisti, o paskui grįžti į savo viduriniosios klasės komfortą įsivaizduojant, kad puikiai įsijautė ir daugiau niekada neleis genocidui pasikartoti, yra daugiau nei blogas skonis. Kaip pagal užsakymą Nida Vasiliauskaitė taip pat Delfi analizuoja performansų paradoksus:

Turite pornografinių fantazijų įkalinti merginą narve, vedžiotis už pavadėlio, kad ji ropotų keturiomis, nulupti jai odą, parblokšti kruviną ant asfalto, ir dar atlikti tą viešai? Kur, kokiomis aplinkybėmis mūsų sociumas leistų tokius veiksmus bent imituoti? Ir, vietoje pasmerkimo, augintų jautraus, atsakingo, susipratusio žmogaus socialinį kapitalą? Teisingai, akcijose prieš žiaurų elgesį su gyvūnais.

Atitinkamai neva kilni šviečiamoji misija padeda gauti viešojo sektoriaus lėšų pornografinei fantazijai pažaisti getą ir genocidą, o paskui ramiai išlįsti, pakelti taurę košerinio vyno ir, jaučiantis labai progresyviai, dar aiškinti, esą jau žinai, kaip ten buvo. Gėda.

2 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Oficialus organizacijos pavadinimas – Lietuvos žydų bendruomenė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*