Įvairias politikos problemas įprasta spręsti atskirai, nes taip paprasčiau administruoti, galima specializuotis ir pan. Taip gali pasirodyti, kad darbo trūkumas, universitetų kokybė, maisto kainos ir kamščiai Vilniuje yra skirtingos politikos problemos. Tačiau pamėginkime pasigilinti.
Tarkime, gyvena Vilniuje Vardmantė Pavardauskaitė ir Vardenis Pavardenis iš skirtingų Lietuvos miestelių. Iš šeimos daug pagalbos, išskyrus po maišą bulvių žiemai, savo įsikūrimui Vilniuje jie negavo. Kadangi mokykloje mokėsi gerai, mokytojos (kodėl visur moteriškoji giminė?) sakė, kad reikia kažkur stoti. Vardmantė baigė kultūros istoriją, Vardenis – vadybą. Baigęs mokslus, Vardenis vadybininko darbo negavo. Užtat pasitaikė proga gauti valstybės tarnautojo etatą – ilgainiui jis tapo Kažkokio Dalyko vyresniuoju specialistu. Vardmantė įsidarbino muziejuje.
Gavus darbą, gyvenimas su kambariokėmis tapo našta, trukdė susikaupti. Laikas pirkti būstą. Vardenis su Vardmante įsikuria Plumpiškėse, Vilniaus pakraštyje: arčiau centro, kur dirba, įsigyti būsto neišgali. Kiekvieną dieną Vardmantė ir Vardenis praleidžia 90 min. Vilniaus kamščiuose, nes dar ir veža vaiką į darželį. Kasdien abi pakloja bent po 15 Lt prastuose Vilniaus centro/ Gedimino pr. restoranuose. Į geresnius neišgali, pigesnių – skrandis neatlaiko. Abi turi tokias pat darbo valandas. Kadangi viešasis transportas iš Plumpiškių – retas ir nepatikimas, nesvarstydamos įsigijo mašiną, kurią dalijasi, nes du kartus mokėti už parkavimą būtų per brangu. Kasdien pora sudegina daug benzino kamščiuose, nes jų darbo valandos sutampa su kitų Plumpiškių gyventojų. Kasdien sumoka 30 Lt už prastos kokybės maistą, todėl žiemą vartoja papildus dėl visa ko. Bet pietų pertraukos neužtenka nuvažiuoti kur nors toliau ir pavalgyti kokybiškiau. Vardmantė mėgsta pasilepinti tinklo Coffee X kavinėse, kur kava kainuoja kokius 7 Lt. Kasdien ji nusiperka popierinį puodelį, kurį paskui išmeta. Dėl darbo ji dažnai važinėja į komandiruotes, todėl jai reikia turėti viršininkų lūkesčius atitinkančio stiliaus drabužių. Abi taip pat pakloja kalną pinigų už vaikų darželį.
Visas šeimos vartojimas atsieina nepigiai. Todėl reikia dirbti ir laikytis net nemėgstamo darbo, kad tokį vartojimą išlaikytų. Vardmantei darbas muziejuje patinka, bet kilti pareigose trukdo tai, kad darbui, kurį jau realiai daro, reikia magistro laipsnio, bet studijuoti (ir mokėti už studijas) ji neturi laiko. Vardenis nemėgsta savo darbo, bet užtrukusi darbo paieška po studijų sumažino pasitikėjimą savimi, o juk reikia paskolą išmokėti. Vardmantė ir Vardenis gyvena taip diena po dienos, nes retai klausia, kodėl. Įsivaizduokime, į jų gyvenimą nusileido ateivė, kuriai labai smalsu, kas čia vyksta.
Kodėl surūgusios? – Pavargom.
Kodėl pavargot? – Darbas, kamščiai, vaikos…
O kodėl dirbat? – O kaip kitaip išmokėti paskolą, išlaikyti mašiną, nusipirkti maisto, sumokėti už darželį, mokesčius?
O kam paskola? – Kad galėtume turėti būstą Vilniuje?
O kodėl turėti? – Nes nuomotis kainuoja tiek pat, be to, nesaugu.
O kodėl Vilniuje? – Nes čia yra darbų.
Džiaugiatės savo darbais? Vardmantė: Taip. Vardenis: Ne.
Vardeni, kodėl tada dirbi? – Nes paskola, mašina, maistas, mokesčiai, darželis…
Bet Vilniuje yra darbų… – Kito man neatsirado.
O kodėl kamščiai? – Todėl, kad Vilnius. Taip pat todėl, kad darbas.
O kodėl mašina? – Todėl, kad patogiau.
O kamščiai? – Viešasis transportas į abiejų darbus plius darželį – lėta ir nepatikima.
Kodėl lėta ir nepatikima? – Nes Plumpiškės. Nes Vilnius.
Kodėl Plumpiškės? – Nes turim mažai pinigų.
Kodėl Vilnius? – Nes geresni darbai, daugiau pinigų moka.
O kodėl paskola? – Nes būstas Vilniuje.
O kam jis jums? – Nes norim dirbti Vilniuje.
O kodėl maistas brangus? – Nes Vilnius.
O kodėl Vilniuje darželis brangus? – Nes trūksta, daug vaikų.
Iš kur Vilniuje daug vaikų? – Daug tokių kaip mes, atvykstančių, nes čia yra darbų.
… Taip galima tęsti be galo. Pakankamai akivaizdu, kad paaiškinimuose susidaro kilpos. Paskutiniu metu daug mąstau apie kaupiamuosius žmogų elgesio poveikius, apie socialinius faktus ir tendencijas. Socialiniai reiškiniai susidaro iš individualių veiksmų, bet jiems atskirą gyvenimą suteikia veiksmų kaupiamasis poveikis. Tada makrosocialinis (t.y., plataus masto) reiškinys gali kaip diena ir naktis skirtis nuo jame dalyvaujančių žmogų motyvacijų, bet žmogos jame vis tiek dalyvauja. Vardmantės ir Vardenio interesas – gyventi arti darbo, nebrangiai ir sveikai maitintis, turėti, kur padėti vaiką, kol dirba, užsidirbti ir susitaupyti. Bet rezultatas – jos gyvena miesto pakraštyje, valgo prastą ir brangų maistą, permoka už darželį, įsiskolino, o dėl to įsiskolinimo bijo papildomai investuoti į karjerą arba mesti darbą ir ieškotis naujo. Galima sakyti, kad jų gyvenimo projektas, dėl kurio verta gyventi būtent Vilniuje, nepasiteisino, nes jos pluša, kad galėtų išsilaikyti, ir neturi, kada pasidžiaugti Vilniaus privalumais.
Kaip tai nutinka? Ogi paprastai – Vilniuje yra tūkstančiai tokių Vardmančių ir Vardenių, jos konkuruoja tarpusavyje dėl visų išteklių, kurie joms reikalingi. Konkuruoja dėl būstų, plentų, darželių, restoranų, vietos madingoje kavinėje… Laisvarinkininkės tai vadina nematomąja rinkos ranka, bet tiksliau būtų vadinti labai matomu rinkos viduriniuoju pirštu, dėl kurio žmogos netyčia ima veikti prieš savo interesus.
Kas nutiktų, jei Kažkokio Dalyko agentūra, kurioje dirba Vardenis, sumanytų dirbti ne 8-17, o 9.30-18.30 ir įsteigtų savo darželį ar vaikų kambarį? Vardenis galėtų atvažiuoti greitai ir patogiai (nebėra kamščių), „priduotų“ vaikas, pietautų turbūt irgi nebe 12 val, taigi išvengtų kamščių restoranuose. Kas nutiktų, jei muziejus, kuriame dirba Vardmantė, rastų kitą būdą įvertinti darbuotojų tinkamumą pareigoms nei formali kvalifikacija – tinkamesnį būdą įsiskolinusiai, šeimą turinčiai žmogai? Vardmantė būtų paaukštinta ir daugiau uždirbtų, jos vartojimo kokybė pagerėtų.
O įsivaizduokime dar kitaip. Ateivė, ištyrinėjusi poros gyvenimą, pasinaudoja stebuklingomis galiomis ir 3000 plumpiškiečių perkelia į Plumpėnų miestelį be teisės grįžti į Plumpiškes. Plumpiškietės protestuoja – mažame miestelyje nėra, ką veikti, ko valgyti, ką dirbti… Bet apsižiūrėjusios nurimsta. Vardmantė randa darbą muziejuje. Kadangi Plumpėnuose kultūrinis gyvenimas netenkina buvusių Plumpiškiečių (nors vilnietišku kultūriniu gyvenimo nesimėgavo, nes darbas, nes paskola, nes brangu, nes kamščiai, nes šeima), Vardmantė ima organizuoti meno istorijos vakarus miestelio muziejuje. Pasiseka puikiai, muziejų ištinka netikėtas renesansas. Vardmantė ir jos draugės labai ilgisi Coffee X kavos ir iki tol savęs nerealizavęs Vardenis staiga prisimena, kad šį tą mokėsi apie vadybą, ima skaičiuoti: jei kas dešimta iš buvusių plumpiškiečių kasdien gers hipsterinę kavą už pusę Coffee X kainos, išeis visai neblogas versliukas. Netrukus Plumpėnai apauga 3000 jaunų ex-plumpiškiečių reikalaujama infrastruktūra: atsiranda dviračių takai ir taisyklos, madingos kavinės, darželiai, būreliai… Yra darbo, nes žmogos žino, ką nori pasigaminti ir apsikeisti. Yra žmogų, nes yra darbo. Kai ateivė pakelia stebuklingą skydą, iš Plumpėnų sprunka tik vienetai.
Gamyba sukėlė miestuose demografinį sprogimą, bet jai nebūtina juose likti.
Yra žmogų, kurios gimusios miestui, ir net pats patogiausias, žaliausias, sveikiausias miestelis joms niekada neatstos miesto gausmo, tempo ir anonimiškumo minioje. Tačiau daugybė žmogų kankinasi dideliuose miestuose, nors nelabai žino, ko iš tų miestų nori, tik dėl to, kad tikisi darbo ir didesnės algos, bet ją gavę, išleidžia tam, kad išgyventų mieste (paskola, važinėjimas, biurokratiniai pietūs…). Sovietiniais laikais po miestelius išbarstyta pramonė palaikė jų gyvastį, nes kai yra dirbančių žmogų, aplink juos atsiranda dar daugiau darbų infrastruktūrai palaikyti: valgyklos, mokyklos, taisyklos… Ar įmanoma palaikyti miestelių gyvastį kapitalizmo sąlygomis? Kai kurios valstybės, kad sumažintų žmogų ir ekonominio gyvenimo koncentraciją megamiestuose, įkuria miesteliuose sostines.
Jei būtų mano valia, kuo daugiau žmogų, kurių vienintelis interesas – turėti saugią tarnybą, šio bei to vartoti ir išlaikyti šeimą, gyventų miesteliuose. Todėl vienas svertas, kuriuo gali pasinaudoti valstybė, – sudaryti tam paskatas. Mano senas pasiūlymas – leisti miesteliuose mokėti mažesnę algą (nes išlaidos objektyviai mažesnės). Visi verslai, kurie dabar moka minimalias algas, turėtų išsikelti iš didžiųjų miestų. Kitas sprendimas, kurį taiko JAV ir Vokietija, – mažuose miesteliuose kuriasi universitetai. Gali atsirasti tokia akademinė sala, kurios darbuotojos ir studentės neturėtų konkuruoti dėl brangių būstų ir grūstis kamščiuose. Valstybė galėtų investuoti į infrastruktūrą, kad miesteliuose būtų patrauklu gyventi ir dirbti.
Bet ir be valstybės galima šiek tiek paskirstyti žmogų srautus. Vis daugiau darbų galima dirbti nuotoliniu būdu. Kai kurioms žmogoms esminiai miestų privalumai nesvarbūs, joms tik svarbu, kad būtų, su kuo bendrauti. Kalifornijoje pasaulinės IT įmonės koncentruojasi miesteliuose, o darbuotojas, kurios nori gyventi San Franciske, kasdien atveža ir parveža nemokamu autobusu.
Grandinę ir kilpas matome, bet už kurio narelio patraukti, kad kažkas pasikeistų, – nėra lengvas klausimas.
Ateityje pagalvosiu, kaip iš užburto rato išeiti dar kelioms personažėms.