Per savo gyvenimą esu prisilietusi prie įvairių kultūrų, bet visada į akis krisdavo tai, kad jose moterys ir vyrai laikomos (kodėl moteriškoji giminė?) skirtingomis subkultūromis. Ilgą laiką priimdavau tai kaip duotybę, kurią organizuotomis pastangomis galima vis labiau išklibinti, bet sunku būtų revoliuciniu būdu pakeisti. Tačiau, dažniau apie tai diskutuojant, tai ima rėžti akis. Daugelis visuomenių ant to pastatytos, ir tik plintant multikultūralizmo (daugiakultūriškumo) idėjai tiek politikės, tiek verslai ėmė pamažu įtraukti moteris į įvairovės pripažinimo ir organizavimo sistemas. Tik ar gali įvairovės organizavimas išspręsti daug gilesnes filosofines ir kultūrines problemas?
Mūsų švietimas, kultūra, verslai, o kai kada – net ir kalba (japonų kalboje tai labai matosi) remiasi ta idėja, kad moterys ir vyrai yra skirtingos rasės ir subkultūros. Kodėl rasės? Rasė – tai skirtingumo teorija, kuri remiasi biologiniais bruožais. Žmogos skiriasi daugybe bruožų, bet dominuojanti kultūra visuomenėje nustato, kurie iš tų bruožų yra socialiai reikšmingi. Kaip kažkas įvardijo, taip skirtumas išverčiamas į kitoniškumą: žmoga su tokiais požymiais yra iš esmės kitokia nei aš, kuri nustatau taisykles. Istoriškai skirtumas tarp kairiarankių ir dešiniarankių kartais būdavo laikomas socialiai reikšmingu (kairiarankės įtarinėtos raganavimu), bet dabar jis laikomas visiškai nereikšmingu. Taigi rasių teorija teigia, kad žmogos iš esmės skiriasi pagal biologinius požymius (JAV ir Jungtinėje Karalystėje rasė naudojama gyventojų surašymams, kreipiantis dėl vizos ir pan.). Rasizmas savo ruožtu yra tokia ideologija, kuri teigia, kad pastebėtus skirtingus požymius reikia aštrinti ir puoselėti, ginkdie nemaišyti, ir kad pagal tuos požymius galima hierarchiškai organizuoti visuomenę (su kitais biologiniais požymiais daroma priešingai: trumparegėms skiriami akiniai, stambesnėms žmogoms skirti drabužiai ne pabrėžia stambumą, o jį maskuoja, ir pan.). Seksizmas yra beveik rasizmo atmaina – tai ideologija, kuri siekia gryninti ir aštrinti biologinius skirtumus tarp lyčių, neleisti jiems persidengti, ir pagal juos hierarchiškai organizuoti visuomenę.
Savo ruožtu etniškumas yra skirtingumo teorija, kuri remiasi kultūra (vartoju CEU paskaitose pateiktus apibrėžimus, originalaus jų šaltinio po ranka neturiu). Pabrėžti etninius skirtumus šiais laikais laikoma mažiau įžeidžiu dalyku, nei pabrėžti rasinius skirtumus, nes pastarieji siejami su nepasirinktais biologiniais bruožais. Lyčių studijose daromas analitinis biologinės (sex) ir socialinės (gender) lyties atskyrimas panašus į rasės ir tautybės skirtumą. Paskutiniu metu JAV esančios visuomenės kategorijos, istoriškai apibūdintos rasiniais terminais, dabar vadinamos etninėmis mažumomis. Prieškariu nacės žydes laikė atskira rase ir išplėtojo rasistinę teoriją, pagal kurią būtų uždraustas maišymasis, o po karo siaubų Europoje ir JAV žydės buvo skubiai pripažintos baltaodėmis, tik skirtingos kultūros.
Socialinė lytis reiškia, kad esame socializuojami (mokomi įsigyventi) į tam tikrą subkultūrą, kuri mums primetama pagal biologinę lytį. Moterys ir vyrai pagal tokį modelį skiriasi ‘rasiškai’: jų skirtingi balsai, raumenų struktūra, kūno forma ir t.t. Tai laikoma socialiai reikšmingais skirtumais, nors tarp išgrynintų idealių tipų egzistuoja platus spektras: yra daug moterų su vešliais kūno plaukais, vyrų plonais balsais ir su krūtimis ir t.t.. ‘Rasistinis’ seksizmas liepia šiuos skirtumus kiek įmanoma labiau pabrėžti: jei moterų balsai plonesni nei vyrų, tai kalbant reikia dar labiau juos ploninti, o vyrams – storinti (japonų kalboje tai labai matoma – besimokydama šios kalbos iš kasečių, pastebėjau, kad ir aš ’empatiškai’ ėmiau ploninti balsą, kai kalbu šia kalba). Jei moterų kūno plaukai mažiau vešlūs, tai ir esamus reikia kruopščiai išravėti. Jei vyrų torsas arčiau trapecijos, o moterų – smėlio laikrodžio formos, tai reikia dėvėti tokius drabužius, kurie tą formą pabrėžtų, o jai nesant – slėptų, kad jos nėra. Jei moteris gali gimdyti, o vyras – apvaisinti, tai švietimas ir kultūra turi juos nuo mažens ruošti tai atlikti ir nuolat apie tai priminti. Kad tik niekas nesuabejotų skirtumais.
Na, o ‘subkultūrinis’ seksizmas pasireiškia prielaida, kad moterys ir vyrai pasižymi skirtingomis vertybėmis, įpročiais, pomėgiais (apsipirkinėjimas vs. krepšinis), jausmų raiška. Jos skaito skirtingas knygas, valgo skirtingą maistą, rengiasi skirtingais drabužiais, perka skirtingus produktus. Pasiskaičius populiarių žurnalų ar pasiklausius per TV kalbančių ‘vedinčių’, norisi stebėtis, kaip tokių skirtingų kultūrų individai apskritai vienas kitą pakenčia šalia. Kultūriniai skirtumai tarp fyfos ir veidą dengiančios musulmonės nublanksta prieš kultūrinius skirtumus tarp fyfos ir gezo.
Iš kur tos skirtingos subkultūros atsiranda? Pradžia – rožinis-žydras apartheidas, po to – segreguotos darbelių ir fizinio laivinimo pamokos, skirtingi žurnalai, skirtingai įpakuoti asmens higienos produktai, nors jie skiriasi tik kvapais, ir t.t. Tačiau tuo pat metu visuomenė ima suprasti, kad neįsileisti skirtingų kultūrų į tas sritis, kuriose skirstomi ištekliai ir galia, yra kažkaip nepažangu. Nors elitas ilgai priešinosi šiai idėjai, jos šalininkėms pavyko idėją „parduoti“, teigiant, kad politikoje neįmanoma visų piliečių demokratiškai atstovauti, jei nėra kultūrų įvairovės, o versle tampa sunkiau atspėti klienčių poreikius, kai klientės įvairios, o vadybininkės – vieno tipo. Taip atsirado multikultūralizmas.
Daugybė pažangių darboviečių įdiegė įvairovės vadybos sistemas. Jų principas – atsižvelgti į skirtumus ir, juos išsaugant, užtikrinti skirtingoms žmogoms galimybes daryti karjerą, užsidirbti, išlaisvinti savo kūrybinį potencialą. Neatsitiktinai moterys taip pat patenka tarp tų skirtingų kultūrų, kurias siekiama įsileisti. Kas keičiasi darbo kultūroje? Atsiranda pripažinimas, kad moterys kitaip reiškia poreikius (galbūt mažiau tiesmukai, taigi reikia išmokti klausytis), turi specialių poreikių, susijusių su vaikų auginimu, taip pat musulmonėms reikia pertraukų pasimelsti, sikhėms reikia leisti prie uniformos dėvėti religinius atributus (JK įteisintas uniforminis turbanas policininkams), homoseksualėms reikia saugios aplinkos atsiskleisti ir t.t. Atskira diskusija – kodėl pusę pasaulio sudarančioms moterims taikomi tie patys metodai, kaip ir mažumoms.
Aš palaikau tokias darbovietes ir pagal galimybes padedu verslams tokiais tapti. Tai yra galimybė atverti tam tikrus langus, kad diskriminaciją patiriančios grupės galėtų pasiekti reikiamus išteklius, o individės iš jų – panaudoti savo potencialą. Tačiau tai nėra feministinis sprendimas. Feminizmas nuo pat pradžių kvietė kitokiai individualybei – ne subkultūrinei, o tiesiog žmogiškai. Nors dažnai teigiama, kad sufražistės tik kovojo už universalias teises, o ne prieš klasikinį „moteriškumą“, balso teisėje nuo pat pradžių slypėjo potencialas panaikinti vieną aiškų barjerą, skiriantį „moterų pasaulį“ nuo „vyrų pasaulio“, kai vyrai diskutuoja apie politiką ir ekonomiką, o moterims paliekama tik kikenti ir žavėtis. Pirmoji feminizmo banga – ne siekis įrodyti, kad ir kikenanti, akis vartanti subjektė yra žmoga, o siekis transformuoti ją į savarankiškus sprendimus gebančią priimti subjektę. Iki šiol feminizmo tikslas – ne įvairovė, o postseksistinė visuomenė, kurioje nebūtų atskiro „moterų pasaulio“ ir „vyrų pasaulio“. Tačiau įvairovė kol kas yra verslui ir politikos sluoksniams lengviau sukramtoma idėja.
Įvairios žmogų laisvalaikio veiklos parodo, kad galimas ir toks pasaulis, kuriame būtų galima užmiršti skirtumus. Daugybė studenčių kartu mokosi, dalyvauja būreliuose, kartu sportuoja ir eina į žygius. Ir tose veiklose ne taip jau retai pasireiškia seksizmas, bet puikiai matome, kad feministinės kovos už nesegreguotą švietimą, politiką ir ekonomiką duoda apibrėžtų vaisių. Net jei žmogos pasilieka kažkokių sričių, kuriose kruopščiai atitiktų lyčių stereotipus (dažniausiai – romantinė sfera, dalis laisvalaikio), tos sritys, kuriose neegzistuotų atskiri, kaip tas bendras kambarys nuotraukoje lyg kirviu atkirsti lytiniai pasauliai, plečiasi. Taigi, jei diskriminaciją patiriančios žmogų kategorijos į tam tikras sritis patenka per jėgą ar kvotas, jos vis tiek dalyvauja kuriant darbovietės ar bendruomenės kultūrą be segregacijos.
Kitaip tariant, kvotos ir įvairovės vadyba yra ne feministinės, o multikultūralistinės priemonės. Tačiau ir feministės jas naudoja, kai neveikia kiti būdai arba dialogui paskatinti.