Kaip Lietuvoje suvokiamas liberalizmas

Kolega per FB pasidalijo gal ir ne itin vykusiu, bet iš principo vertu aptarti liberalės straipsniu. Liberalės (kodėl moteriškoji giminė?), kiek matau, rimtai ruošiasi rinkimams ir į idėjų debatus įsitraukia jų jaunimo sparnas (mano patirtis su šiuoju buvo ne kokia). LS pagal galimybes skiriu dėmesio, nes, pirma, tai turbūt stipriausiai už žmogos teises pasisakanti partija, antra, ji svarbi Lietuvos idėjų istorijai (senas neblogai pavykęs mano interviu su prof. L.Donskiu apie liberalizmą Lietuvoje, deja, pradingo kartu su „Atgimimo“ el. archyvu) ir trečia, ji kol kas gana mačistinė ir, mano nuomone, tai turėtų skubiai keisti (nes tai daro įtaką ir rinkimų sąrašams). Taigi jei nemažai rašanti publicistė taps jaunosios kartos politike, bus gerokai įdomiau.

A.Armonaitė taikliai įvardija: „Liberalų kritikai aiškiai neapibrėžia, ką jie laiko liberalizmu, kurį kritikuoja – ar tai dešiniosios, ar kairiosios idėjos“ (apie kairę ir dešinę Lietuvoje). Taip yra todėl, kad diskusijoms Lietuvoje per didelę įtaką daro JAV ir Rusijos šaltiniai. Ten yra visiškai kitoks politinis laukas, todėl reikėtų mąstyti savarankiškiau. Tačiau ar ji remiasi Facebook diskusijų „fonu“, politikių pasisakymais ar konkrečiomis kritikėmis? Tai niekur neįvardijama, todėl kritikės lieka šiaudinėmis kaliausėmis, neaišku, su kuo polemizuojama.

Kolegai užkliuvo teiginys, kad liberalizmo ideologija paremta loginiais argumentais. Aš sakyčiau, kad šia prasme liberalės Europoje iš tiesų yra vienos nuosekliausių. Politiniam ideologijų įgyvendinimui svarbiausia nuspręsti, ne kas būtų pageidautina, o ką galima dėl to paaukoti. Liberalės pasisako aiškiai: dėl mažesnio reguliavimo galima paaukoti gerovės valstybės „saugumo tinklą“, kuris pagauna į nepalankią padėtį patekusias žmogas. Istoriškai socialdemokratės (apie socializmą) sakydavo, kad dėl lygesnės visuomenės galima paaukoti šiek tiek verslo bei aukštesniosios klasės žmogų gerovės ir patogumo, bet dabar bijo taip sakyti ir daro prielaidą, kad mokesčių didinti nereikės, viskuo pasirūpins amžinas ekonomikos augimas ir paskolos, kurios, kaip paskaitoje VDU kalbėjo CEU antropologas Don’as Kalb’as, valstybėms būna neribotai atnaujinamos: valstybės moka ir moka palūkanas, o pagrindinės paskolos dalies taip ir negrąžina. Toks požiūris pridirbo daug problemų ir socialdemokratėms Europoje būtina jo skubiai atsisakyti. Savo ruožtu konservatorės teigia, kad dėl socialinės tvarkos ir visuomenės harmonijos galima paaukoti tam tikrų mažumų grupių, paskutiniu metu visų pirma LGBT, gerovę. Vidinė logika gal ir yra, bet prielaidos labai abejotinos. Tiesa, liberalės taip pat remiasi visu pluoštu pasenusių prielaidų, taigi jų pranašumas prieš konservatores nėra toks žymus, kaip teigiama.

Tačiau svarbiausias teiginys yra tas, kad liberalės pasisako už asmens laisvę ir atsakomybę. Esminis skirtumas tarp liberalių ir socialisčių, sakyčiau, yra toks: liberalės tiki, kad platų sprendimų spektrą turi priimti bet kokia žmoga, o socialistės – kad sprendimus žmoga turi priimti pagal kompetenciją  (žinoma, lygybe suinteresuota valstybė turi plėsti kuo įvairesnes piliečių kompetencijas). Tai galima iliustruoti vaikų mitybos pavyzdžiu. Vaikų mityba nėra vakuume esantis socialinis faktas: nuo jos priklauso mokymosi rezultatai ir visuomenės sveikata. Nesustabdžius problemos jos ištakose, kova su pasekmėmis kainuos brangiau. Socialistės teigtų taip: kadangi pastebėta, jog mitybos įpročiai nelygiai pasiskirstę tarp klasių, o kokybiško maisto neprieinamumas aštrina klasinę nelygybę, vaikų mityba yra viešasis reikalas, todėl reikia panaudoti viešąjį sektorių nelygybei mažinti. Taigi didesniais mokesčiais surenkamas centralizuotas biudžetas ir, remiantis vaikų mitybos specialisčių rekomendacijomis, centralizuotai organizuojamas maitinimas mokyklose. Tai daro nebūtinai valstybė – gali būti ir savivaldybės arba pačios mokyklos (remiuosi konkrečiu pavyzdžiu Dubline). Liberalės teigtų, kad tai neleistinas kišimasis į šeimos gyvenimą. Žmogas ir šeimas reikia laikyti gebančiomis priimti sprendimus savo naudai ir pasirinkti sau tinkamiausius variantus – jei tokiomis jų nelaikysime ir globėjiškai vesime už rankos, sako liberalės, savarankiškumo jos niekada ir neįgis. Be to, žmogos turi mokėti atpažinti klaidos kainą.

Reikalas slidokas. Ką daryti namų ūkiui, kuris gali užtikrinti, kad visiems jo nariams bus ruošiamas kokybiškesnis maistas nei mokykloje? Ar tikrai viešojo maitinimo įstaigos remiasi naujausiomis dietologų rekomendacijomis, o ne tiesiog taupo kaštus? Vaikystėje esu buvusi sanatorijoje, kurioje vasarą vietoje šviežių daržovių duodavo porą marinuoto agurko griežinėlių. Mes intuityviai pajutome, kad reikia vitaminų, ir kelių km spinduliu nugraužėme kiškio kopūstus, nurinkome uogas, miestelio parduotuvėje nusipirkdavome apelsinų. Vis dėlto rizikos viskame, kad susiję su nepilnametėmis, kaina yra itin didelė. Liberalizmo šioje srityje kainą JAV ir JK gerai žinome – tai yra nutukimo epidemija. Pridėkime energijos trūkumą ar hiperaktyvumą, skonio stipriklių sukeliamą negebėjimą pasisotinti, vitaminų trūkumą ir t.t. Būtų miela tikėti, kad šeimos pajėgios racionaliai pasirinkti, bet empiriniai duomenys rodo, kad taip nėra. Kai suaugusi individė pasirenka tik už save (pvz., rūkyti ar nerūkyti), tai viena, bet čia, ko gero, bus tas atvejis, kai vienos žmogos laisvė kišasi į kitos, pastarajai dar nesuvokiant. Pavojinga, kai LS atstovė individualaus subjekto sąvoką išplečia iki šeimos ir bendruomenės, leisdama joms nuspręsti už individą pagal neaiškius kriterijus.

O gal liberalės mano kitaip? Konkretaus klausimo pasirinkimas padėtų liberalėms geriau paaiškinti, kaip formuotų viešąją politiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*