Dar nebuvo tokio dr. Nidos Vasiliauskaitės teksto, su kuriuo taip nesutikčiau, kaip šis. Visų pirma, nesutinku su istorijos interpretacija. Šiuolaikinė demokratija susiformavo ne tada, kai aristokratija dosniai ištiesė ranką visiems kitiems (šimtus metų būtų to nepadariusi), o tada, kai kapitalistinė santvarka („rinkis automobilį, rinkis pusryčių dribsnius, rinkis… partiją“) pripratino visuomenę prie pasirinkimo kaip savaiminio gėrio, o visuotinės lygybės idėja ir iš jos išsiplėtojusios socialistinės ideologijos pagimdė principo „nieko apie mus be mūsų“ užuomazgas. Kai kur susiformavusią sistemą papildė naujos politinės jėgos (kaip Jungtinėje Karalystėje), kitur partijos formavosi kartu su institucijomis. Be to, galėčiau paminėti bent vieną taip pat Delfi mėgstantį rašyti asmenį, kuris tikrai išlaikė politinių teorijų egzaminą (spėju, netgi gavo dešimtuką), bet mėgsta iškraipyti istorinius faktus ir naudoti bulvarinio skaitalo „Daily Mail“ lygio teiginius priešiškumui žmogos teisėms pagrįsti, – tiek to, vardais neminėkime. Tačiau, paklausite, jei nesutinku su aristokratišku Nidos pasiūlymu, ar galiu pasiūlyti alternatyvą?

Alternatyvos taip paprastai negimsta, bet esu nemažai studijavusi demokratijos modelius (Lietuvoje ir Švedijoje), apie tai rašiau bakalaurinį ir ne kartą mąsčiau, taigi šimtąkart girdėjau teiginį, kad šiuolaikinė demokratija – tai institucionalizuotas skirtingų ekonominių interesų konfliktas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad politinės institucijos sukurtos taip, kad padėtų reguliariai pasitikrinti, kokia pusiausvyra tarp gulbės, lydekos ir vėžio – pramonės darbininkių, viduriniosios klasės, darbdavių ir ūkininkių – interesų. Todėl stabiliose demokratijose, tokiose kaip Švedijos, paprastai būna toks partijų spektras: konservatorės, liberalės, agrarininkės, socialdemokratės, žaliosios arba kraštutinė kairė. Tose valstybėse, kur pagrindiniai konfliktai nėra ekonominiai, gali atsirasti religinės ir sekuliarios, etninės, separatistinės ir kitokios partijos. Išties, modelis senokas ir esame nuo jo truputį pavargusios. Kai kas kaip panacėją mato stiprią savivaldą, bet, kaip žinome, savivalda nesunkiai gali būti dar korumpuotesnė ir gigantomaniškesnė nei valstybinė valdžia – pavyzdį turime sostinėje.

Kad vaizdžiai perteikčiau, kokios pagrindinės dabartinio atstovaujamosios demokratijos modelio problemos, pasitelksiu Europos Parlamento pavyzdį. Supaprastinkime demokratinį procesą iki vienos rinkėjos, vienos atstovės ir trijų klausimų. Tarkime, praėjusiuose rinkimuose balsavau už Socialdemokratų partiją (iš tiesų ne ją, o Europos socialistų partijos frakciją EP). Pagal partinį sąrašą į EP pateko partijos atrinktos kandidatės – supaprastindamos tarkime, kad nuo tol mano įgaliota atstovė – Vilija Blinkevičiūtė (pavyzdys atsitiktinis). Taigi ji dabar už mane priima sprendimus tiek dėl gelsvapelekių plekšnių apsaugos Šiaurės Atlante, tiek dėl rezoliucijos dėl padėties Sirijoje, tiek dėl tarptinklinio ryšio kainų lubų (pavyzdžiai neišgalvoti). Pasirinkau trijų tipų politinius klausimus:

  • Gelsvapelekių plekšnių apsaugos atžvilgiu aš nedaug ką galiu pasakyti. Nesu tokios valgiusi, taip pat nesu ir prisiekusi gamtosaugininkė. Galbūt klystu, bet spėju, kad V.Blinkevičiūtė taip pat nėra gelsvapelekių plekšnių specialistė.
  • Apie padėtį Sirijoje aš kasdien kažką sužinau, jei bent kiek skaitau bet kokią nebulvarinę žiniasklaidą. Tikėtina, kad, kaip pilietė, šiuo klausimu turiu nuomonę. V.Blinkevičiūtė taip pat ją tikriausiai turi, bet ji taip pat geriau žino, kokios būtų vienokios ar kitokios ES pozicijos pasekmės ir kaštai.
  • Tarptinklinis ryšys aktualus mano kasdienybei – kaip vartotoja noriu, kad kainos būtų kuo mažesnės.

Suprantama, per trumpą laiką V.Blinkevičiūtė negali tapti visų šių klausimų specialiste. Taigi parlamente ji prisijungia prie vieno iš komitetų ir jame specializuojasi. Taigi mano atstovė kai kuriuos klausimus gvildens kaip komiteto narė, o dėl kitų tik  balsuos, galbūt kažkuriam komitetui vadovaus, bet balsuodama rinkimuose aš to negaliu numatyti. Komitete išklausomos skirtingos nuomonės, gali vykti konsultacijos su suinteresuotomis grupėmis, darbuotojų, darbdavių ir NVO atstovėmis, kviečiamos ekspertės. Sukaupusios tam tikrą informacijos kiekį, komiteto narės parengia parlamento poziciją ir praleidžia arba nepraleidžia teisės akto projektą balsavimui. Jei praleidžia, tada kiekviena EP frakcija tarpusavyje nutaria, kokios pozicijos laikysis. Mano pavyzdyje – tik trys klausimai, bet tikroje EP sesijoje jų būna daugybė, taip pat balsuojama dėl atskirų pakeitimų Europos Komisijos ar kt. pasiūlytam projektui. Mane kaip rinkėją pasiekia sprendimai. Dėl plekšnių man greičiausiai bus nei šilta, nei šalta, bet žvejui Škotijoje tai gali būti išlikimo klausimas. Užtat pastarajam Sirija galbūt rūpės mažiau nei man. Na, o už tarptinklinio ryšio kainų sumažinimą abi padėkosime savo išrinktoms atstovėms arba piktinsimės, kad balsavo prieš mūsų interesus.

Plekšnių pavyzdys gerai atskleidžia anarchistinio ir decentralizacijos (stiprios savivaldos) modelių ribas. Jei vietovė Škotijoje gražiai demokratiškai nuspręs žvejoti daugiau plekšnių, jų mažiau turės ir norvegės, net jei bus demokratiškai nutarusios jas saugoti. Padėties Sirijoje pavyzdys parodo tiesioginės (referendumų) demokratijos ribotumą – minia gali emocionaliai nuspręsti kažkam grasinti, pulti prieš kažką į karą, nepagalvojusi apie pasekmes. Tarptinklinis ryšys parodo dereguliavimo (laisvosios rinkos) ribotumą, kai tam tikri prekybos, paslaugų ar darbo santykių klausimai apskritai išimami iš politinių sprendimų lauko, – teoriškai įmonės galėtų pačios susiprasti pasiūlyti pigesnę paslaugą, bet, kol tarp jų nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra ir žemenės kainos nesiūlo konkurentė, nė viena nesistengia atitikti vartotojų poreikių. Vos tiktai ES liepė, visos įmonės kaip didelės sumažino tarptinklinio ryšio įkainius ir greičiausiai gaus apsidžiaugti padidėjusiu užsienyje prakalbėtų minučių kiekiu.

Sakysite, niekas kol kas nepaneigia Nidos modelio – visus sprendimus racionaliai ir išmintingai nuspręstų išrinktos aristokratės. Tačiau toks modelis niekuo iš esmės nepagerintų dabartinio atstovaujamojo sprendimų priėmimo, kai tenka spręsti dėl dalykų, kurie turi pasekmes įvairioms žmogų grupėms, bet ne specialistams sunku jas numatyti, todėl išauga profesionalių biurokračių ir teisininkių vaidmuo. Kartais net iki tokio lygio, kad politiką pakeičia vadyba. Politiniai sprendimai tampa vis sudėtingesni ir veikia vis daugiau gyventojų visame pasaulyje. Išmanyti politines teorijas neužtenka.

Ką aš siūlau? Galbūt galėtume pamažu pereiti nuo teritorinio prie funkcinio atstovavimo modelio. Atiduodama savo balsą už pasirinktą partiją, prieš penkerius metus įgaliojau V.Blinkevičiūtę už mane nuspręsti, kaip saugoti Šiaurės Atlanto gelsvapelekes plekšnes, ką daryti dėl pilietinio karo Sirijoje ir ar priversti operatorius mažinti kainas. Kai balsavau, net nežinojau, ar/kad jai teks balsuoti dėl šių dalykų, o ir ji jais greičiausiai nesidomėjo, kol nepateko į EP. O kas, jeigu išplėtotume principą „nieko apie mus be mūsų“, rinkdamos kelias atstoves skirtingoms viešojo gyvenimo sritims? Vietoje dabartinių ekspertinių vartotojų teisių gynimo įstaigų ar šalia jų būtų demokratinė atstovė, kuri būtų įgaliota priimti sprendimus mano kaip vartotojos vardu. Man kaip darbuotojai atstovautų mano profesinė sąjunga. Jeigu man įdomu ekologija, įsirašyčiau į rinkėjų sąrašą šioje srityje. Galbūt galėčiau rinkti ir savo įgaliotinę užsienio politikai. Sprendimams, kurie paveiks mano gyvenamąją vietovę, rinkčiau savivaldos atstoves. Ar gali bendrą namų ūkį įteisinti lesbiečių pora Jonė ir Pranė, jokia mano atstovė nebalsuotų, nes tai manęs neveikia. Dėl kažkieno kito žmogos teisių niekada nebūtų balsuojama daugumos būdu – devyni vilkai ir avis neturi balsuoti, kas pietums. Tada, iškilus konkrečiam politiniam klausimui, būtų suburtas atitinkamų atstovių komitetas, kuris su ekspertėmis svarstytų sprendimo formą ir galimas pasekmes, o tada balsuotų tokių atstovių parlamentas. Kadangi kurių interesų/ sričių atstovės aktualios konkrečiu klausimu, ne visada savaime suprantama, vyktų vieši debatai ir galėtų būti pasitelkiamos tokios piliečių atstovės visoms sritims, kaip dabar.

Tam nereikėtų pulti naikinti dabartinių institucijų – daug svarbiau demokratizuoti interesų gynėjas visose srityse. Didelė dalis sprendimų būtų parengiama ir „apvirškinama“ jau toje stadijoje – tarp demokratiškai išrinktų darbuotojų, darbdavių, vietovių gyventojų ir kt. atstovių. Atstovėms parlamente nereikėtų apsimesti ar stengtis tapti visų sričių žinovėmis, o rinkėjos savo dėmesį paskirstytų sau aktualiausiems klausimams. Vyriausybei irgi būtų paprasčiau, nes žinotų, su kuo tartis. ES jau yra tokių procesų užuomazgos – vadinamosios konsultacijos su suinteresuotomis pusėmis ir su visuomene. Bėda tik ta, kad suinteresuotosios pusės (profsąjungos, darbdavių organizacijos, NVO…) nėra demokratiškos, o visuomenės nuomonę pareiškia tos, kas pateikė užklysti į interneto puslapį ar šiaip mėgsta pasireikšti.

Apie šio tinklaraščio kalbos politiką, įskaitant moteriškosios giminės vartojimą bendruoju atveju, žr. čia.