Ką reiškia „gerbti nuomonę“?

Kai trumpam atokvėpiui įlendu į Facebook, ji tiesiog lūžta nuo diskusijų apie filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ir režisieriaus Romo Zabarausko debatus (pirmas tekstas, atsakas, atsakas atsakui). Ši diskusija išvirto į apsikeitimą nuomonėmis apie šias dvi asmenybes, apie kairės tapatybę Lietuvoje, apie tai, kas su kuo draugauja ir nedraugauja, ir apie tai, kas yra tie vadinamieji mažutėliai. Deja, daug kas pasimeta nesutarimuose dėl sąvokų, o mano bendražygės Nidos pozicija, atrodo, dažnai lieka nesuprasta. Aš irgi jos nesupratau, kol nepaaiškino Facebook’e. Todėl noriu pasiūlyti skirtingų debatuose dalyvaujančių pozicijų paaiškinimą ir šiek tiek „magaryčių“ nuo savęs.

1. Pradžių pradžia buvo diskusija apie viešąją diskusiją po Baltic Pride eitynių, bet jos ištakos – gerokai seniau. Tai nesibaigianti diskusija, kiek reikia eiti į dialogą su piktomis priešininkėmis, ypač ultrapatriotėmis ir pan. Vienas pirmųjų Delfi straipsnių apie NK95, rodos, vadinosi (nepavyko išgoglinėti) „Naujoji kairė 95 – alternatyvus diskusijai kviečiantis balsas“. Taigi klausimo, ar kalbėsimės, tais laikais nebuvo – tik taip buvo galima įtvirtinti savo teisę egzistuoti viešojoje erdvėje. Tačiau per šešerius metus NK95 išgarsėjo, tapo įsitvirtinusia diskusijos dalyve, jau ir televizijos ar radijo laidos mielai kviečiasi garsiausius NK veidus į diskusijas apie politiką ir visuomenę. Taigi galima tapti truputį išrankesnėms. Nida, tiesa, yra dalyvavusi daugybėje diskusijų – kantriai, logiškai, argumentuotai – visiška priešingybė tam feministės įvaizdžiui („rėkia“, „niršta“), kurį piešia oponentės. Dalyvaujant diskusijose, sekant komentarus viešojoje erdvėje, jai teko pastebėti kalnus ant jos pilamo purvo, paprastai siejamo su jos lytimi ir stiliumi. Ją bandė perpaišyti, vadino visokiais šlykščiais užvadinimais ir pan. Nida yra labai stipri – ne kiekviena tiek ištvertų taip ramiai. Spėju, kad jai padeda tas intelektualus elitizmas, kuris prasimuša šiuose dviejuose straipsniuose. Visas tas purvas jai egzistuoja kažkur žemiau – ir tikrai. Visgi jis nelieka nepastebėtas. Nida mato, kad kai kada diskusijos tikrai beviltiškos, nes dažniausiai nėra būtinų diskusijos prielaidų – laikyti oponentą savarankiška, savo poziciją pasirinkusia ir ją prasminga laikančia esatimi. Dažnai oponentai tik šaukia: „Kiek tau už tokias kalbas sumokėjo?“, pripaišo visokius nebūtus sąmokslus. Iš to Nida padarė išvadą, kad galbūt tos oponentės ir tegali spręsti pagal save – jos neturi išlavintos, klausiančios, abejojančios, galiausiai – mąstančios individualybės, tik kartoja išmoktus propagandinius teiginius.

2. Vis dėlto kai kurios kairiosios bendramintės įsitikinusios diskusijos būtinumu, kad ir kiek jėgų tai reikalautų ir kad ir kokio menko veiksmingumo būtų tokia diskusija. Šios kairiosios, ypač anarchistinės pakraipos, įsitikinusios: užvis svarbiausia su vandeniu neišpilti ir kūdikio – kritikuojant, „suvartinėjant“ ir sarkastiškai pašiepiant tam tikras veikėjas, personažes ir save pasiskelbusias liaudies atstoves, nesunku įžeisti jų stovykloje viena koja stovinčių darbininkių, žemesnio išsilavinimo ir šiaip mažiau sėkmės visuomenėje turėjančias visuomenės klases. O šios klasės ne iš gero gyvenimo žavisi tautininkėmis ir panašiomis – kartais neranda jokios kitos idėjinės srovės, kuri suprantamai kalbėtų apie joms artimus dalykus (tokios veiklos, kokia užsiimdavo, pvz., socialistės prieš 100 metų, dabar reta). Taigi reikia būti kantriems, sako šios kairiosios, aiškinti, eiti į diskusiją, skleisti visuomenei žinią: mes čia, mes klausomės, mums rūpi… Nes kairei rūpi turinčios mažesnes galimybes, esančios nepalankesnėje padėtyje.

3. Nida mano, kad dažnai tas susirūpinimas, dažnai vistantis intelektualine saviplaka dėl savo palankesnės padėties, yra perteklinis ir kontrproduktyvus. Niekas neturi pareigos gerbti kitą, mažiau intelektualią nuomonę, vien dėl to, kad tai nuomonė, ir kad ji išreiškia kažkokį nepalankesnėje padėtyje esančių grupių sentimentą. Anot jos, reikia dirbti, kad sudarytume sąlygas žmogoms išeiti iš tos blogos padėties, o ne besąlygiškai priimti tai, ką sociologijoje ir antropologijoje pavadintume žemesniųjų klasių kultūra, deprivuoto jaunimo subkultūromis ir pan. Tas pataikavimas, anot jos, mažina tų žmogų potencialą keistis.

4. Romas tuo tarpu mano, kad ta kultūra, iš kurios gimsta visokia nepatogi raiška, pasipriešinimas viduriniosios ir aukštesniosios klasės gyvenimo būdui ir elitizmui, visgi gali ir turi mus šio to išmokyti. Be to, jis teigia, kad nepalankesnėje padėtyje esančios žmogos jau pakankamai prisiklausė pašaipos savo adresu, ir kairės užduotis – pasiūlyti alternatyvą. Tačiau kritiką jis didžiąja dalimi adresuoja Nidos asmenybei ir raiškos būdui (kuris visada toks pats, taip pat, kai ji gina nepalankesnėje padėtyje esančių grupių apsaugą).

5. Nida teigia, kad tokia pozicija, kaip Romo, yra tam tikras progresyvios viduriniosios klasės „įsipatoginimas“ nelygybės paženklintame pasaulyje, kuris konservuoja tą pasaulį. Nuo savęs pridėčiau, kad turbūt geriausiai tokią poziciją simbolizuotų Motinos Teresės pozicija – ji surinkdavo vargšes ir suteikdavo pastogę, bet, kaip rodo kanadiečių studija, ji mėgavosi vargšių kančia, nesuteikdavo joms padėti galinčios medicininės pagalbos, nors pati gydėsi brangiausiose klinikose, savo pasisakymuose buvo žiauri karo aukoms.

Labai mėgstu diskutuoti su Nida, labai daug iš jos išmokstu ir kelis kartus jos argumentai įtikino kai kuriais klausimais pakeisti nuomonę. Tačiau man nuo pat pradžių įtarimų kėlė jos pasirinkta raiška šiuo klausimu. Nemanau, kad už užsispyrėliškai primityvios pozicijos reikia ieškoti kažkokių tam tikro tipo žmogų būties gelmių ar juolab populiariausiame portale teigti, kad žmogos yra dviejų tipų, vienos niekada nepasikeis ir nepradės mąstyti. Taip pat kai kurie pasirinkti žodžiai daugeliui asocijuojasi ne su tuo, ką turėjo galvoje Nida (populizmu ir bet ko, kas yra aukos pozicijoje bent vienu aspektu), o būtent – su panieka neviduriniosios klasės gyvenimo būdui. Nida kritikuoja hipsterių seilėjimąsi apie Rožytę, kuris įgavo jau ir komercinę išraišką – galima nusipirkti atvirukų su ja, „kunigaikščiu“ ir Vitu. Tačiau nepastebi, kad tos pačios hipsterės analogiškai raukosi nuo bet kokio kontakto su vadinamosios liaudies kultūra, demonstratyviai pabrėžia, kokie svetimi joms „prasčiokiški“ malonumai. „Ak, vos ištvėriau šių metų Euroviziją [bet tvėrei]… Fe, Kaunas ir Panevėžys – niekada nekelčiau ten kojos [jei iš Vilniaus ir greičiausiai niekada šiuose miestuose nebuvo]… Chachacha kaip nusišnekėjo kažkokia neišsilavinusi tetulė… Tie neišprusę, stiliaus jausmo neturintys diedai su kojinėmis basutėse man daro gėdą…“ Didžioji dalis pretenzingo jaunimo yra gyvybiškai priklausoma nuo šios liaudies kultūros, kad reakcijoje į ją patvirtintų savo klasinę tapatybę. Apie šiuos procesus esu parašiusi akademinį straipsnį, jį išspausdino olandų žurnalas „Focaal“. Taigi mažiausiai linkėčiau Nidai būti įmestai į šias gretas. Romas, būdamas menininkas, supranta, kad, išsilaisvinus nuo savo klasinių prietarų, galima iš šios kultūros nemažai išmokti. Pagaliau juk ir Frankfurto mokykloje (tarp neomarksistų) buvo kilęs aistringas ginčas, kaip traktuoti džiazą. T.Adorno jį niekino, o dabar džiazas – jau išsilavinusios viduriniosios klasės reikalas.

Šiaip ar taip, visi šie argumentai ir pasvarstymai buvo labiausiai žmogoms, kurios mąsto panašiai, kaip aš, ir kas norėjo išsiaiškinti, ko čia dabar kairė plyšta nuo ginčų. O oponentėms, kurios tikriausiai išsisaugos Nidos straipsnį, kad galėtų pabaksnoti, kokios autoritariškos ir nepagarbios svetimoms nuomonėms yra kairiosios, norėčiau priminti:

  1. Nė viena žmogos teisių konvencija neįpareigoja gerbti nuomonės. Šis principas išvedamas manipuliuojant žodžio laisvės ir nediskriminavimo dėl įsitikinimų principais. Pirma, žmogos turi teisę į nuomonę ir gali ją reikšti, kol jų teiginiai nepažeidžia įstatymų. Antra, kad ir kokių pažiūrų laikytųsi, negalima žmogų diskriminuoti didžiojoje dalyje viešojo gyvenimo sričių, taip pat prekiaujant, teikiant paslaugas, darbo rinkoje ir pan. Socialistinių pažiūrų gydytoja negali atsisakyti gydyti ultrapatriotės – tai pakankamai aišku. Pilkoji zona prasideda, kai kalbame apie įtaką ir autoritetą turinčias profesijas. Ar gali mokytoja dirbti dar neseniai buvusi neonacė? Reikėtų žiūrėti, tirti ir diskutuoti kiekvienu atveju. Tačiau gerbti nuomonių kaip tokių niekas neįpareigoja. Redaktorės neprivalo iš pagarbos užtikrinti nuomonių lygybės ir spausdinti bet kokio nusvaigimo. Aš neprivalau kantriai ir argumentais atsakyti į tokias nesąmones kaip kaltinimai šorošistų sąmokslu prieš Lietuvą. Aš galiu pasakyti, kad jūsų nuomonė – nesąmonė, ir jūs galite tą patį pasakyti apie manąją.
  2. Tačiau kol kas mes kalbėjome apie nuomones – asmeninius tam tikrų faktų ar objektų vertinimus. Kitokios taisyklės galioja nuomonėms, apsimetančioms faktais. Kai kas nors pasinaudoja savo autoritetu, kad skleistų melą ar šmeižtą, tokią veiklą reikia sustabdyti, o piktybiškesniais atvejais – ir nubausti autorę. Dėl šios priežasties palaikau draudimą neigti Holokaustą. Žodžio laisvė nereiškia, kad galima netrukdomai naudotis savo pinigais, galia ar tiesiog eteriu, kad skleistume neteisybę apie ką nors. Jei jūs nieko nepavogėte, o kaimynas parašys į populiarų portalą, kad pavogėte jo mašiną ir paskui ginsis, kad čia buvo tik nuomonė, tokio šmeižto žodžio laisvė negins.
  3. Įstatymai taip pat riboja neapykantos kurstymą – kai žodžio laisvė išnaudojama kurstant susidoroti su tam tikra visuomenės grupe, ją diskriminuoti, ištremti ir pan. Tai yra visuomenės saugumo pažeidimas, taigi čia yra žodžio laisvės riba. Reikia prisiminti, kad žodžio laisvės principas tarp žmogos teisių atsirado, kad gintų kritiškus ir silpnesnius balsus nuo valdžios represijų, o ne kad leistų galingiausioms ir turtingiausioms nevaržomai tyčiotis iš pasirinktų aukų. Su neapykantos kurstytojomis reikia tiesiog atsisakyti diskutuoti ir mažinti jų daromą žalą.
  4. Taip pat rimtos diskusijos ar dirbtinės simetrijos, kokia kuriama diskusinėse pokalbių laidose, nenusipelno tos, kas kaltina oponentes dalyvavimu išgalvotuose sąmoksluose. „Čia ne tavo nuomonė, tu taip sakai tik todėl, kad tau sumokėjo, nes esi Rusijos/ES/žydų/arabų/kapitalistų/komunistų/marsiečių agentė!!! Ko dabar nediskutuoji su manim? Taigi čia buvo tik mano nuomonė“ nėra pozicija, kuri nusipelno pagarbos. Nėra jokios priežasties laikyti šią poziciją lygiaverte argumentams ir suteikti jai lygią eterio dalį su ką tik apkaltintųjų pozicija.
  5. Grupės, apibrėžiamos sąmoningai pasirinktų politinių įsitikinimų pagrindu, sutikite, nėra toje pačioje lygoje, kaip grupės, apibrėžiamos rasės, lyties, tautybės, seksualinės orientacijos ar tapatybės, amžiaus ar negalios pagrindu. Todėl teiginys „tie, kas pasisako už toleranciją, patys netolerantiški, nes netoleruoja ultrapatriotų“ nėra argumentas ir nėra prasmės su tokia pozicija diskutuoti.

Taigi, teiginio „tolerantininkai netolerantiški“ gerbėjos: niekas iš kairiųjų antro skruosto neatsuks. Tik toliau kantriai dirbs, kad jūs nebeturėtumėte pasekėjų.

3 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Ar aš? Ne, net ir turėdama didelę galią nesiimčiau išrankioti ir kažkaip asmeniškai susidoroti su kiekviena neonace, seksiste ar pan. Užtat neonacizmą, seksizmą, rasizmą ir pan. kaip tokius mielai sunaikinčiau, taip. Tiek tos ‘kairės netolerancijos’. Ji geresnė nei dešinės netolerancija, nes visada palieka galimybę persikvalifikuoti 🙂

  2. Mantas

    Visada įdomu paskaityti tokius straipsnius. Kai žmonės bando susitarti už kokias idėjas jie yra, tarp eilučių galima išskaityti daug daugiau nei norėta pasakyti.

    Iš visos šitos diskusijos (ne tik šito įrašo) susidaro vaizdas, kad NK nuvažiavo tolyn nuo plačiosios visuomenės. Nors į delfius vis dar rašot. Požiūris į oponentus irgi liūdnas. Verdat savose sultyse. Ir panašu, kad bandot suvirškinti iš vidaus kylančius prieštaravimus. Tiesa, čia ne tik NK problema. Tą patį pastebiu ir kitų valstybių kairėje. Dešinėje taip pat. Kita vertus, ar kairė, ar dešinė – nedidelis skirtumas 🙂 Mentalitetas tas pats, tik idėjos kitos ir verdat skirtinguose stiklainiuose.

    Tikiuosi išsiaiškinsit tarpusavio santykius ir nenukrypsit į gilius sunkiai suprantamus akademinius vandenis. Būtų nuobodu.

    Tiesa, nuliūdino požiūris į oponentus. Toks vaizdas lyg, jei galėtumėt, norėtumėt išnaikinti oponentus su visam. Bet tai tiesus kelias į stagnaciją ir autoritarizmą. Istorinių pavyzdžių turim net per daug.

  3. Romas Zabarauskas

    Super – suprantamas, aiškus ir diplomatiškas straipsnis 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*