Ne be nuotykių, bet visgi pasiekiau Dubrovniką. Įvažiavom mašina, ir jos vairuotojas, kroatas, gavo rodyti pasą, į kurį buvo įtupdytas antspaudas, o man užteko pakišti tapatybės kortelę. Kažkaip keistoka. Bet greitai tai išsispręs – kroatai po kiek daugiau nei mėnesio bus ES ir galės keliauti tokiom pat teisėm, kaip kad mes vykstam tarpti iš jų gero.
Google maps negalėjo man pasufleruoti, kad į viešbutį teks kopti >100 laiptelių. Kai pridususi su lagaminu pasiekiau duris, išsigandau, nes nebuvo jokio viešbučio logotipo, o duris atidariusi šeimininkė ėmė kalbėti su manim kroatiškai ir nesuprato, ką sakau. Pagaliau ji suorganizavo vertimą telefonu. Bet vargti buvo verta, viešbutukas vienas jaukiausių, kiek yra tekę apsistoti.
Turistų čia nesveikai daug ir kainos požiaurės. Tačiau šalia jūra, akiratyje kalnai, o konferencijos organizatoriai apdairiai paliko begėdiškai ilgas pietų pertraukas.
Dubrovnik