Lietuvoje – „pašnekink nacionalistą“ mėnuo?

Kaip grybų po lietaus užderėjo visokių pokalbių su radikaliais nacionalistais. Visoms smalsu, kas gi nutiks Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Turiu milijoną kitų darbų ir neskirčiau savo laiko analizei, bet va, šiandien pakraupti privertė interviu su Juliumi Panka „Kauno dienoje“ – laikraštyje, kurį anksčiau su malonumu skaitydavau. Pakraupti ne dėl turinio, o dėl to, kaip konstruojamas pasakojimas ir link kokios nuomonės kreipiamos skaitytojos.

Kokios kyla asociacijos, perskaičius, kad J.Panka „kelia nerimą“ E.Zuroff’ui? Turbūt kad J.Panka labai garsus. O gal – kad E.Zuroff’as Lietuvos skaitytojoms žinomas kaip labai piktas, tai tegu ir kelia tą nerimą? Prieš interviu – klausimas: „Kas jis – fašistas, neonacis ar tiesiog žmogus, mylintis tėvynę?“ Interviu eigoje J.Panka išsigins neonacizmo, pasistengs parodyti, kad fašistas irgi nėra. Vadinasi, turime patikėti, kad jis tiesiog „tėvynės mylėtojas“. Įsivaizduokime panašų interviu su A.Paleckiu, kurį Lietuvos tautinio jaunimo centras gerokai pranoksta radikalumu. „Kas jis – slaptasis agentas, komunistas ar tiesiog darbininkų mylėtojas?“ Atmetame pirmus du ir paliekame tą mylėtoją.

Interviu prasideda nuo klausimo „Ar daug sulaukėte grasinimų…?“ Kas jam turėtų grasinti ir kodėl? Nežinome ir mums nepasako, taigi kiekvienos iš mūsų vaizduotės reikalas. Gal… pedofilai? O gal… piktasis Briuselis? Fantazuokite į valias.

Klausimai neįsiterpia į tiradą apie tūkstantmečius besivysčiusią tautą, kai žinome, kad ji vystėsi iš tų pačių kosmopolitų, skolinantis, maišantis ir tuokiantis. Apie modernią tautą galime kalbėti tik nuo XIX a. Mūsų proseneliai, tikėtina, susikalbėjo bent trimis kalbomis, bet kažkodėl J.Pankai atrodo, kad anoji praeitis į genus neįaugo, o štai romantinė-tautinė – įaugo.

Red. past. ramiausiai sau suteikia klaidingą informaciją: „Matėme du veikėjus iš Izraelio (turi galvoje Efraimą Zuroffą ir Dovydą Kacą – red. past.)“. E.Zuroff’as išties yra iš Izraelio, bet D.Katz’as – niujorkietis, šiuo metu gyvenantis Jungtinėje Karalystėje. Su Izraeliu jį sieja tik tiek, kad jis yra kelis kartus ten apsilankęs rinkti jidiš tebekalbančių žmogų pasakojimų. Be to, ką reiškia veikėjai? Vieno profesija yra susekti ir ištirti bet kokias nacizmo apraiškas, kitas yra jidiš kalbos profesorius, laisvalaikiu užsiimantis aktyvizmu. Tačiau red. past. nesivargina to patikslinti.

Apie „Lietuva – lietuviams“ interviu atlikęs D.Sėlenis leidžia nuklysti į lankas ir neatsakyti į klausimą. O tas atsakymas verčia galvoti, kad keistos visgi tos nacionalistės. Tokio abstraktumo šūkis be veiksmažodžio neišvengiamai gali būti įvairiai interpretuojamas ir priklauso nuo konteksto. Viena – skanduoti tokį anais laikais, mitinge prieš sovietinę valdžią (suprask, Lietuva – ne sovietams, o po brūkšniu slepiasi „atiduotina“, „turi teisiškai priklausyti“ ir pan.). Kita – skanduoti jį valstybėje, kur jau parašyta, kad suverenitetas priklauso tautai. Pats J.Panka sako, kad taip parašyta ir taip yra. Jeigu eičiau gatve skanduodama „Lietuva – demokratinė respublika“, ką pagalvotumėt? Tikriausiai pagalvotumėte, kad abejoju demokratija Lietuvoje ir noriu jos daugiau pareikalauti. Lygiai taip pat šūkis „Lietuva – lietuviams“ verčia įsivaizduoti, kad dabar ji nepakankamai lietuvių. Tai kieno? Kaip matome, kaip šauksi, taip ir atsilieps. Abstraktus, fantazuoti kviečiantis šūkis neišvengiamai susilauks nepalankių interpretacijų, ir nacionalistės nesugebės jų paneigti. Politiniai plakatai – ne sutartis su telefono operatoriumi, prašom žvaigždučių ir papildomų sąlygų neprirašyti. Ko reikalaujat, tą ir išvardykit, visiems bus aiškiau. Dabar jau gausybėje TV laidų, straipsnių ir interviu nacionalistės virkauja, kad jų šūkį neteisingai supranta. Kas būtų, jei Tele2 užrašytų šūkį „Nemokamas internetas – visiems“, o kai ateičiau jo pareikalauti, atsakytų, kad po brūkšniu slepiasi „reikalingas“ arba „naudingas“?

Na, bet palikime nacionalistą ir grįžkime prie žurnalisto. „Kuo paaiškintumėte, kad prieš jus labiausiai protestuoja žydai?“ – klausia D.Sėlenis. Bjauri apgavystė. D.Sėlenis, matyt, vietoj Delfi kasdien skaito D.Katz’o tinklaraštį. Nuo pat 2008 m., kai įvyko pirmosios nacionalistinės eitynės, prieš kraštutinį nacionalizmą ir jo demonstravimą eitynėse protestavo ir kairiosios lietuvės, ir krikščionės, ir įvairios garsios publicistės… Nereikia, žinoma, nuvertinti žydžių indėlio, bet pagal ką išmatuojamas tas „labiausiai“? Be jokių klausimų pasitinkama ir klišė „Tuo metu nė karto negirdėjau Zuroffo, Kaco ir jo lygio veikėjų reikalavimų, kad Izraelis išduotų Nachmaną Dušanskį (KGB veikėjas Lietuvoje) ir šis stotų prieš teismą.“ E.Zuroff’as – nacių meždiotojas, medžioti KGBistus – ne jo darbas. Jei būtų įkurtas SWC analogas KGBistams pasaulyje medžioti, jie tuo ir užsiimtų. Tais laikais, kai dar su manimi kalbėjosi, D.Katz’as privačiame pokalbyje yra man sakęs, kad siūlytų N.Dušanskiui liudyti teisme, įvardyti už save aukštesnes pareigas užėmusius ir nurodymus davusius lietuvius, ir žiūrėti, ar jie bus taip pat uoliai persekiojami.

Toliau – dar „gražiau“. Žodis „pederastai“ parašytas be kabučių, o po vienalyčių santuokų aptarimo žurnalistas šoka prie pedofilų kastracijos. Būtent tokia seka. Nepagalvojus, pavyzdžiui, paklausti, „Kaip jus, kaip krikščionį, veikia žinios, kad tiek daug pedofilijos skandalų kyla Katalikų bažnyčioje? Kaip siūlytumėte bausti vaikus išnaudojančius kunigus?“ Taigi žurnalistui nesvarbu pasaulinės tendencijos. Nesvarbu, kad daug daugiau atvejų žinome, kai patėviai išnaudoja mergaites, kai vyresni vaikai vaikų namuose išnaudoja jaunesnius, ir kai kunigai išnaudoja abiejų lyčių vaikus, nei kai tokį nusikaltimą padaro LGBT asmenys. Žurnalistas tiesiog mano, kad viskas susiję, ką pašnekovas įvardytų kaip prasidedančius raidėmis ped-.

Ir kitų minčių kyla, perskaičius interviu.Pabandykite įsivaizduoti, kaip dešiniosios komentatorės skaitytų tokią pat kaip J.Pankos biografiją, tik jei ji būtų mano arba, pvz., dr. Nidos Vasiliauskaitės. Užaugino ne tėvai – ahaaa štai kodėl nemano, kad tradicinė šeima natūrali. Turėjo sunkią, tragišką vaikystę – ahaaa, štai iš kur pažiūros. 19 metų susituokė, bet šeima iširo, – ahaaa, štai kodėl nekenčia vyrų. Dirbo karininke [ar kitą savo lyčiai nebūdingu ar netinkamu laikomą darbą] – ahaaa, štai iš kur feminizmas. Kur lenkiu? Labai dažnai dešiniosios komentatorės fantazuoja, kad kairiųjų pažiūrų ar juolab LGBT publicistės turėjo tragišką vaikystę, iširusios šeimos patirties, prieštarauja savo lytinei tapatybei, dirbdamos nebūdingus darbus. Štai čia turime nacionalistą, kurio vaikystė buvo tikrai tragiška, kurio šeima iširo, ir kuris dirbo vaikų mokytoju – savo lyčiai labai netipišką darbą. Tačiau kiek man žinoma, nė vienai kairiajai publicistei ar nė vienai LGBT asmenybei neateitų į galvą tyčiotis iš šių biografijos detalių, ar, tokių detalių trūkstant, jų prikurti. Niekas ir neaiškina J.Pankos nacionalizmo vaikystės traumomis ar kažko kito, nesusijusio su pažiūromis, trūkumu. Tai labai gerai. Su tokia grupe daug maloniau bendrauti nei su savamokslėmis dešiniosiomis froidininkėmis.

Tačiau čia – atskira tema. Šiame tinklaraščio įraše tiesiog norėjau išnarstyti po kaulelį žurnalistinio teksto konstravimo principus. Pašnekovai gali kalbėti, ką tik nori, bet profesionalių žurnalisčių pareiga – tiksliai ir adekvačiai visuomenei pristatyti tam tikrą informaciją. Jeigu profesionali žurnalistė atvirai simpatizuoja kažkokiam judėjimui ar pašnekovės teiginiams, reikia apie tai kalbėti kuo skaidriau.

Apie šio tinklaraščio kalbos politiką, įskaitant gramatinę giminę, paaiškinta čia.

3 komentarai

  1. Vytenis

    manau joks adekvatus ir bent truputį informuotas žmogus nepaneigs, kad buvo lietuviai vykdytojai. „Šuo čia pakastas“ visiškai ne ten, o įvykių vertinime – pavyzdžiui, labai slidūs klausimai kiek žydai patys provokavo lietuvius; kiek apskritai Lietuvos žydų bendruomenė 1940-41 m. suvokė save kaip Lietuvos valstybės, o ne Rusijos imperijos ar TSRS visuomenės dalimi ir atitinkamai elgėsi; ar teisinga yra tai, kad Dailidė kaltinamas keleto žydų areštu ir dviejų žydų, pabėgusių iš geto, sulaikymu – Zuroffo manymu dalyvavo vykdant genocidą, o tas pats garsusis Dušanskis dalyavo suimant Rainių aukas, galbūt net pats dalyavo kankinant, tikrai pats savo rankomis gyvus pjaustė ir kitaip kankino visokio plauko sovietų valdžios priešus, įskaitant žydus – paprastas kriminalinis nusikaltėlis, kuriam baigėsi senaties terminas? Ir tuo klausimai tik prasideda. Neatsakius į šiuos ir kitus klausimus apie adekvatų vienos ar kitos pusės kaltės suvokimą ir atgailą kalbėti dažnai yra per anksti, nenuoširdu ir tubūt ne itin adekvatu.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Vytenis:
    Jis neneigia to, kad daug lietuvių nukentėjo, bet lietuvių aukų buvimas nepaneigia to, kad galėjo dalyvauti ir lietuviai vykdytojai.

  3. Vytenis

    „tais laikais, kai dar su manimi kalbėjosi, D.Katz’as privačiame pokalbyje yra man sakęs, kad siūlytų N.Dušanskiui liudyti teisme, įvardyti už save aukštesnes pareigas užėmusius ir nurodymus davusius lietuvius, ir žiūrėti, ar jie bus taip pat uoliai persekiojami“ – tokie Katz’o minčių vingiai tik patvirtina, kad jis pats ne ką geresnis už daugumą tų nacionalistų, kuriuos kritikuoja – juk pats mąsto gana radikaliai nacionalistinėmis klišėmis. Gal jam reikėtų priminti, kiek lietuvių buvo sušaudyta už koloboravimą su tarybine valdžia per 1941 m. birželio sukilimą, o pokario pavyzdys (tūkstančiai, gal net dešimtys tūkstančių sušaudytų) išvis iš jo argumentacijos paliktų šlapią vietą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*