Diskusiją sukėlusi N.Palucko fotografija: kodėl homoerotinė fantazija neapsieina be moterų žeminimo? (N-14)

Feminizmo forume pastarosiomis dienomis aktyviai diskutavome apie nei tai reklaminę, nei tai nereklaminę fotografijų seriją, kurią išplatino toks garsenybių fotografas Nerijus Paluckas. Truputį bjauru dėti nuotraukas tiesiogiai į tinklaraštį, taigi gal pakaks tik nuorodos – atrodo, greitu laiku nuotraukos niekur nedings. Serija štai čia (N-14). Forumo dalyvėms kilo asociacijų su smurtu ir šia smurtą propaguojančia Dolce& Gabbana reklama. Man peržiūrėjus visą seriją kilo kiek kitokios asociacijos, bet tinklaraščio įrašo nusipelnė tai, kad ši beskonybė ir etikos nepaisymas visgi netrukdo šiam žmogai būti labai garsiam: jo Facebook profilyje pamatysite, kad jis fotografavo ir Chorų karus, ir kitus televizijų renginius, dirbo su žurnalais „L’officiel“ ir „Ieva“, taikančiais į moterišką publiką.

Pirmiausia aptarkime fotografijas. Pirmojoje tarsi prisistatydami stovi penki metroseksualai ir vienas „budulis“ (kaip toks jis atsiskleis vėliau, bet jau čia jis skiriasi tuo, kad nuogesnis ir raumeningesnis). Antrojoje trys metroseksualai rymo. Trečiojoje atsiranda dinamikos: vienas siekia butelio, kiti meiliai kumščiuojasi, iš kažkur atsiranda nuoga moteris, bet vienas iš metroseksualų domisi ne ja, o jos basutėmis. „Budulis“, išrietęs raumenis, kol kas sėdi nuošalėje, bet iš veido matosi, kad tuoj eis daryti tvarką. Kitoje nuotraukoje, kol metroseksualai toliau meiliai kepšnojasi ir žaidžia, „budulis“ apglėbia moterį ir reikalauja dėmesio. Moters povyza rodo, kad jai nemalonu, ji nori lauk iš čia: žvilgsnis nukreiptas tolyn, ji apsikabinusi save, taip atsiribodama nuo „budulio“ kūno. Kitoje nuotraukoje dviejų klynų fone „budulis“ jau parsivertęs moterį ant žemės ir ranka rodo „nefotografuok“, moters akyse žiba nesaugumas ir abejonė. Galiausiai kulminacija: stebimas abejingų metroseksualų, „budulis“ sėdi kėdėje ir yra moters „aptarnaujamas“ oraliniu būdu, bet nesimėgauja, žiūri į savo raumenis, grožisi savimi. Panašu, kad metroseksualų kantrybė trūksta (argi čia ne vyrų grožio šventovė – kirpykla?), jie parverčia budulį ant žemės, vienas kažką įsakmiai sako, kitas ruošiasi spirti. Paskutinėje fotografijoje metroseksualai ramiai kedenasi barzdas, gražinasi, nuoga moteris sėdi kėdėje antrame plane, pagaliau atsipalaidavusi, palikta ramybėje.

Iš pirmo žvilgsnio metroseksualai laimėjo – tai turbūt labai nepatiktų kokiems „Švyturio“ reklamos gamintojams (ar gamintojoms?). Vienintelis šioje istorijoje tikras vyras, nuo kurio galėtų sklisti „Švyturio“ ar „Tauro“ „vyrų alaus“ tvaikas, o ne „Armani“ kvepalų aromatas, yra nustelbiamas ir paskutiniame epizode nebepasirodo. Ir ne tik tai: „tikras vyras“, kurio rūškano veido neišjudina net prie jo klyno palinkusi nuoga moteris, savo povyza ir raumenų demonstravimu (ne moteriai, o metroseksualams) rodo, kad jam svarbu būti metroseksualų pripažintam, pagirtam, kad visos šitos išdaigos su moterimi iš tiesų yra jiems. Toks yra vyro pasaulis, pasak fotografo, – liaudiškai tariant, „pakazūcha“ kitiems vyrams, nuolatinė pastanga pelnyti jų pritarimą ir būti priimtam į jų būrį. Grožis, jėga, seksas, laimėtojo reputacija – tai tik priemonės tam pasiekti. Tokia fotosesija galėtų paskatinti diskutuoti apie naujo tipo vyriškumą, tarpusavio spaudimą būti vienokiu ar kitokiu. Tačiau nereikia pamiršti, kad šioje serijoje yra ir pralaimėtoja – moteris, ne konkrečiai ši, o moteris kaip tokia.

Viršuje, kur išvardyti modeliai, surašyti tik vaikinų vardai.  Galėtum pagalvoti, kad skalpeliu nudailintas grožybes demonstruoja transseksualas. Tačiau visgi ne, suskaičiavus vaikinus, akivaizdu, kad išvardyti tik jie, o mergina lieka anonime. Kažkur Facebook diskusijose fotografas teisinosi, kad ji pati taip norėjo. Vadinasi, nusifotografavo (dėl pinigų?), bet pati suprato, kad tokios veiklos geriau su savo vardu nesieti.

Atidžiai pažiūrėkime į vyrų povyzas, kai jie bendrauja tarpusavyje. Metroseksualai į moterį nekreipia dėmesio, laiko interjero atributu, vienas tesidomi jos bateliais, o raumenuočiui ji reikalinga, bet ne kaip žmoga, partnerė, o kaip žaisliukas ir statuso atributas, skirtas pasirodyti prieš metroseksualus. Iš to, kaip meiliai vyrukai liečia vienas kitą, galima įžvelgti ant ribos balansuojančią, bet dar visuomenės leidžiamą homoerotinę fantaziją. Metroseksualai jau pralaužė nemažai visuomenės tabu: jie puošiasi, investuoja į savo išvaizdą, jų bendravimo aplinka – kirpykla, o ne baras ar krepšinio aikštelė. Tačiau visi dalyvaujantys vyrai gerai žino, kad tam tikros ribos, susijusios su vyrų tarpusavio intymumu, išlieka. Homoerotinės fantazijos, kurių turi daugiau vyrų nei įsivaizduojame, nereiškia, kad vyrai yra gėjai ir trokšta sekso su kitais vyrais. Tiesiog kito vyro kūnas jiems kelia smalsumą, intriguoja, norisi pažiūrėti, kaip jis veikia. Bet visuomenė labai griežtai riboja, kaip vyrai gali tai daryti. Gal pastebėjote, kad mūsų visuomenėje priimta, kad vyrai vienas kitą liečia įtemptomis galūnėmis (tapšnoja pečius ar nugaras, spaudžia rankas, švelniai kumščiuojasi) arba, kaip pirmoje nuotraukoje, kieta galūnės dalimi, nes kūno apvalumų apglėbimas ‘vyrų pasaulyje’ – tai jau beveik seksas 🙂 Apglėbimas leidžiamas, tik jei tame yra tam tikras agresijos momentas: imtynės, ristynės… Moterims mūsų visuomenėje leidžiama daug daugiau: susikibti už rankų, apglėbti per liemenį, glostyti plaukus ir pan. Nereikia apsimesti, kad mušiesi ar konkuruoji. Todėl moterys geriau pažįsta kitų moterų kūnus. Sunku pasakyti, kurios lyties žmogos vidutiniškai turi daugiau homoerotinių fantazijų.

Beje, įdomu tai, kad Egipte daugybė vyrų vaikšto susikibę už rankų ar parankių ir tai normalu. Visuomenės, kuriose labai apriboti santykiai tarp skirtingų lyčių, taip nuleidžiamas garas, nes, kaip rašė Herbert’as Marcuse, žmogos dažnai jaučia abstraktų fizinio artumo poreikį, kuris kyla ne iš dauginimosi instinkto, o iš vaikystėje patirto švelnumo ilgesio. Įteigdama, kad toks artumas priklauso išimtinai seksualinei/reprodukcinei sferai, visuomenė kuria sau įsitempusias, nepatenkintas nares, kurių įtampą galima paversti gamybine energija, pažadant, kad malonumu bus atlyginta, bet prieš tai teks padirbėti. Mūsų laikais – įsigyti tam tikrus statuso atributus. Jeigu lygintume žmogas su primatais, šieji mėgsta blusinėtis, kūnais siųsdami signalus ‘aš čia’, ‘tu saugi’, ‘tu man rūpi’ ir pan. Žmogos, ypač vyrai, praranda teisę tai daryti sulaukusios kokių 11 metų. O jei vyras pajunta norą tai daryti su kitu vyru, dažnai išsigąsta: tai kas čia dabar, negi aš gėjus?

Šioje fotografijų serijoje vyrukai susirenka ‘pasiblusinėti’: pasikedenti barzdas, pasiritinėti ant grindų, pasikepšnoti. Tačiau raumenuotis bijo, kad jį palaikys gėjumi, todėl atsivelka moterį. Išeina klasikinis subordinacijos (pavaldumo, pajungimo) vaizdelis: vyrai apsirengę, moteris nuoga, vyrai patys renkasi, su kuo bendrauti, moteris ‘paimama’, vyrai su vardais, moteris be. Moteris išnaudojama raumenuočio baimėms užtušuoti, vaizdeliui papuošti, normalizuoti. Net kai neapsikentę metroseksualai ‘nusodina’ raumenuotį, moteriai neleidžiama apsirengti ar kažko pasakyti į objektyvą – tesidžiaugia, kad ją paliko ramybėje.

Moterį valkioja ne tik istorijos dalyviai, bet savo kamera-žvilgsniu ir pats fotografas. Moteris visiškai nuoga, pirmoje nuotraukoje, kur ji pasirodo, beveik skausmingai išrietusi pėdas, mėtoma po patalpą pagal vyrų poreikius. Jei pažiūrėsite daugiau N.Palucko fotografijų, pastebėsite tendenciją: moterys išrengtos ir persuktos, beveik nė viena nėra patogioje pozoje, jos guli ar sėdi kažkaip nenatūraliai. Chorų karų reklamoje taip pat vyrai bei moterys atitinka tradicinius vaidmenis, ir vyrai atrodo atsipalaidavę, pasiruošę pasilinksminti, o moterys – išsirietusios, įsitempusios. Tose fantazijose, kurias nori patenkinti N.Paluckas savo darbais, nėra vietos moters patogumui ir malonumui. O ir į šią seriją galbūt ne vien raumenuotis, bet ir pats autorius įmeta nuogą moterį, kad metroseksuali fantazija nepasirodytų pernelyg homoerotiška, kad būtų išsaugotas ‘tikras vyriškumas’, į kurį būtinai įeina atsainus, nepagarbus požiūris į moteris.

Gaila, iš tiesų. Potencialiai prasminga provokacija, kuri galėtų pakviesti padiskutuoti apie šiuolaikinį vyriškumą, neapsieina be moters valkiojimo.

P.S. Netoleruosiu grasinimų, neapykantos skatinimo ir šmeižto komentaruose, taigi tiesiog nevarkite.

5 komentarai

  1. Namelius

    Iš kur toks davatkizmas? Jei nuotraukoje yra sado/mazochistinės įtampos, tai iš karto „išnaudojimas“, “auka“ ir t. t. … Nors feministėms homoseksualumas yra OK, kitos lytinės variacijos, pvz. sadomazochistiniai žaidimai, traktuojami kaip kažkokia blogybė.

    Paskaityke pvz.„Fifty Shades of Grey“, ten nemažai sadomazochistinių dalykėlių, ir knygos fantastiškas populiarumas liudija, kaip sadomazochistiniai žaidimai domina žmones.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Iš kelių vyrų, neabejojančių savo tapatybe ir orientacija, girdėjau, kad jiems įdomu kai kuriuos kitus vyrus pamatyti nuogus ir pan., kai kurie laisvesnių pažiūrų vyrai yra pasiglamžę vien iš smalsumo, nors šiaip vyrai jų netraukia. O smalsumas ypač pastebimas paauglystėje. Tereikia atidžiau pažiūrėti.

  3. Regimantas

    Seniai taip nesijuokiau…

    „Homoerotinės fantazijos, kurių turi daugiau vyrų nei įsivaizduojame, nereiškia, kad vyrai yra gėjai ir trokšta sekso su kitais vyrais. Tiesiog kito vyro kūnas jiems kelia smalsumą, intriguoja, norisi pažiūrėti, kaip jis veikia. “

    Jus cia rimtai???? Tokio psichinio briedo jau seniai neteko skaityti 🙂

  4. Aurimas

    Gaila tavęs moterie, tu kaip kumelė uždengtom akim iš šonų :). Varai į priekį į nieką nekreipdama dėmesio, nematydama kas dedasi aplink.. Nusivylusi gyvenimu šeimininkė 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*