Turbūt seniai joks spektaklis nesulaukė tiek reklamos kiek Romeo Castellucci kūrinys „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Susipyko politikai, o reguliariai Delfi rašančios viešosios intelektualės pasidalijo į dvi stovyklas. Štai argumentai prieš, o štai – už spektaklį. V.Sinica pabrėžė, kad tikėjimo simbolių niekinimas palygintinas su valstybės simbolių niekinimu ir reiškia kurstymą prieš tikinčiąsias, o L.Žigelytė papasakojo, kad pagal šiuolaikinio meno standartus šis spektaklis nėra novatoriškas, o provokatyvūs darbai, anksčiau drausti, ilgainiui tapo klasika. Britas Mark’as Splinter’is dar pridėjo, kad įtvirtintos visuomenės normos, o ypač paskutinių metų nacionalistinės tendencijos, yra įžeidesnės nei spektaklis. Paskui spektaklį pagaliau parodė ir visos jį pamatė. Štai N.Vasiliauskaitės, o štai – R.Bogdano recenzija. Tiesą sakant, prieš spektaklį buvo net savotiškai įdomiau – buvo diskutuojama apie fantaziją, gandą, dėl kurio kai kurios labai pasipiktino, o kitoms teko įrodinėti ir tokios saviraiškos laisvę. Kas, jei spektaklis iš tiesų būtų buvęs provokatyvus?
Pradėkim nuo to, kad saviraiškos laisvė man nėra savaiminė gėrybė ir nemanau, kad ji turėtų būti absoliuti. Saviraiškos laisvė buvo įtvirtinta kaip viena esminių pilietinių teisių tam, kad gintų kritiškas nuomones nuo galingųjų, o ne tam, kad padėtų galingosioms tyčiotis iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra labai įtakinga ir politizuota institucija, bet žinia, kad tyčiojamasi iš religijai svarbių asmenybių, labiausiai skaudina ne hierarchus, o tas, kurios žino, ką reiškia, kai įsmeigtas žvilgsnis į tą veidą yra vienintelė viltis, arba kai artima žmoga tiesia rankas, kad to veido atvaizdą paimtų į rankas prieš mirtį. Ką manau apie meną ar karikatūras, kurios šaiposi iš bet kurios religijos asmenybių, gerai išsako ši mano mėgstamos atlikėjos daina.
Lygiai taip pat nelaikau didžiosios dalies šiuolaikinio meno kažkokiu saviraiškos idealu ar naujų idėjų visuomenei generatoriumi. Didelė dalis meno (įskaitant to, kurio mielai einu pasižiūrėti) yra kuriama buržujės svetainei ar geroje padėtyje esančioms visuomenės klasėms pasimėgauti. Savo provokacijomis didelė meno dalis linksmina tas, kurioms tos provokacijos nuteka lyg vanduo nuo žąsies, bet žeidžia tas, kurių gyvenime be religijos ir dar vienos kitos paprastos pramogos nieko šviesaus kaip ir nėra.
Ir vis dėlto tai turėtų būti visuomenės diskusijų objektas, o ne kažkas anapus diskusijos. Menas nei išgelbės, nei sunaikins visuomenės. Daugybė būdų jį interpretuoti taip pat skiria meną nuo karikatūrų žiniasklaidoje ir trukdo panaudoti meną tiesioginiam neapykantos prieš kažkokias grupes ar kažkokių grupių diskriminacijos skatinimui. Įstatymu apibrėžtos ribos, kada tam tikra raiška laikytina neapykantos prieš tam tikras grupes skatinimu. Net jei būtų išsipildęs ekstremaliausias scenarijus, toks menininko pareiškimas būtų tik kūrinys, netgi mažiau matomas nei graffiti, kokios nacionalistės straipsnis Delfi ar garsios žmogos pareiškimas. Kol neperžengia įstatymu nustatytų ribų, tebando eksperimentuoti, o jei paaiškės, kad ribas reikėtų persvarstyti, tebūna tai padaryta atviroje visuomenės diskusijoje. Jei ne politikų dėmesys, šitas spektaklis būtų likęs kelių pasiturinčių žmogų pramoga ir… nieko nebūtų įžeidęs.