Prieš savaitę buvau Londone ir turėjau progą stebėti grandiozinį LGBT solidarumo renginį – World Pride. Kaip matyti, Londonui ambicijų netrūksta. Negalėčiau sakyti, jog buvo toks jausmas, kad Londone susirinko visas pasaulis, bet buvo ganėtinai įspūdinga. Tik neaukštos tvorelės ir kelių policininkių saugomos žygiavo ne tik homoseksualų bendruomenių ir tinklų narės, translytinės tapatybės žmogos, LGBT teisių aktyvistės, bet ir LGBT draugiškos profsąjungos (bendros, valstybės tarnautojų, Britų oro linijų…), Socialistų darbininkų partijos atstovės, moksleivės su mokytojomis, netgi grupė leiborisčių, bandančių susirinkti pritarimo balsų. Moksleivės dainavo „Our teachers might be gay, might be gay…“ Kai kurios stambios firmos nusiuntė savo atstovių, pvz. Barclays bankas, veikiantis ir Lietuvoje (įdomu, ar rems kitą Baltic Pride?). Didžiąją eisenos dalį sudarė eilinės, paprastai apsirengusios žmogos, išėjusios į gatves parodyti solidarumo, bet akis ir fotoaparatus labiausiai traukė spalvingi ekscentriški persirengėliai. Kaip ten bebūtų, visoms užteko vietos.
Buvo keliama daug politinių klausimų: protestuota prieš viešojo sektoriaus biudžeto karpymus, švietimo politiką, kai kurios atkreipė dėmesį į tarptautines problemas. Man patiko plakatas „Asylum seekers welcome“ (prieglobsčio prašytojos maloniai kviečiamos). Tačiau buvo ir cirko, žaidimo elementų – daugybė persirengėlių, Lotynų Amerikos muzika… Nepasakyčiau, kad šis renginys atitiko mano skonį ar kad taip įsivaizduočiau solidarumo demonstraciją, bet tai nesvarbu. Tiesą sakant, stebint šias žavias, kūrybingas ir laisvas žmogas, norėjosi nubraukti ašarą. Nieko bloga nedarydamos, kurdamos, mylėdamos ir dirbdamos, jos daugelyje visuomenių sulaukia daugiau paniekos nei įvairiausios aferistės, išnaudotojos ir diktatoriai. Jos turi praeiti kryžiaus kelius, kad turėtų tokias pačias teises paveldėti, rūpintis bendrais vaikais ar slaugyti partnerę, kokias turi heteroseksualios poros. Jos turi kiekviename žingsnyje aiškinti ir aiškintis. Todėl bent kartą per metus, jei neįmanoma kitaip, turėtų būti neįsivaizduojamai gera būti aplinkoje, kur normalu laikytis už rankų, normalu persirengti, kaip nori, niekas nieko neklausia ir nesirauko.
Suprantu LGBT (na, gal ne tiek T) tapatybės drauges, kurios lieka Lietuvoje ir sunkiai dirba, kad visuomenės požiūris pasikeistų. Taip pat suprantu ir tas, kurios nori lėkti iš ten kuo toliau į tokią vietą kaip Londonas ar Berlynas, kur baigiasi įkyrūs klausinėjimai, bjaurūs juokeliai ir nuolatinis spaudimas aiškintis, kodėl elgiesi pagal savo nuojautą ir supratimą. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje nereikėtų aktyvizmo, Pride’ų ir aiškinamųjų straipsnių žiniasklaidoje. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje ta energija, dabar skiriama plūsti kitos orientacijos žmogas, blokuoti jų solidarumo renginius ir kurti naujus įžeidžiančius žodžius joms įvardyti, būtų skiriama šviesti visuomenei apie tai, kaip svarbu gerbti kiekvienos žmogos individualumą bei orumą, kad ir kiek ir kokios lyties partnerių turėtumėte per savo gyvenimą.
O kas mano, kad solidarumo renginiai nereikalingi, net žalingi, arba kad heteroseksualės nesidemonstruoja, priminsiu, kad, kai aš augau, mačistinis heteroseksualumas, be kitų būdų, buvo reklamuojamas ir taip:
(kl. nuo 2:30)
Neišsigandom. Žinom ir tikim, kad ir vyrai kenčia nuo patriarchalizmo ir mačizmo nuodų. Kenčia net tada, kai atrodo, kad mėgaujasi visuomenės leidžiama galimybe niekinti, žeminti ir suobjektinti kitas žmogas. Todėl kalbamės ir dirbam, kad kuo daugiau vyrų ir moterų, hetero, bi ar homo, dažniau susimąstytų apie savo intymaus gyvenimo pasirinkimų poveikį kitoms žmogoms, kad gerbtų ir brangintų tiek sutuoktinę visam gyvenimui, tiek trumpo savaitgalio nuotykio bendrininkę.
Tikrasis iškrypimas – ne moters meilė moteriai ar vyro vyrui, o išnaudotojiškas, agresyvus, sudaiktinantis požiūris į kitą žmogą intymiame gyvenime. O jis brukamas iš visų kampų.
—
Apie šio tinklaraščio kalbos politiką, įskaitant moteriškosios giminės vartojimą bendruoju atveju, sk. čia.
Comments 4
Author
Gera pradžia – pusė darbo. Nejautei baimės paduoti ranką, kaip aš nejaučiu baimės paduoti ranką vyrui (ar netgi, kaip dažnai juokauja homofobai, pasilenkti paimti tušinuko, jei šalia yra vyras). Tačiau kodėl manai, kad politikė A.M.Pavilionienė geriau atstovauja šiai grupei nei tavo sutiktos homoseksualios žmogos? Gilesnis klausimas – kodėl ji kalba taip, kaip kalba? Gal dėl to, kad yra įpratusi, jog švelnesni balsai Lietuvos politikoje užtildomi?
Ideologija vadinama feminizmu. Ją sudaro esamos padėties analizė, įvertinimas ir programos, kaip tai keisti, pasiūlymas. Mokslu naudojamasi, siekiant kalbėti įvairioms visuomenės grupėms suprantama kalba, ir ypač Lietuvoje, kur labai diskredituotos politinės vertybės. Ar pastebėjai, kaip dažnai Seimo narės pasisako kaip gydytojos, šeimos galvos, specialistės – bet kas, tik ne demokratiškai išrinktos piliečių atstovės? Taigi veikiama tokioje sistemoje, kai tarsi nepakanka pasakyti „atstovauju tokioms ir tokioms politinėms vertybėms, manau, kad valstybė turi siekti sukurti socialiai teisingą visuomenę, kuri neįmanoma be…”
Kita vertus, demokratija nėra tapati daugumos diktatūrai. Esminis jos principas – individualių teisių apsauga. Tam tikros daugumos preferencijos turi įtakos ne pačiai daugumai, o jai nepriklausančioms žmogoms, ir teisinė sistema privalo jas ginti. Sutartys neįpareigoja pripažinti homoseksualių santuokų, bet draudžia teisiniuose reikaluose diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos/tapatybės bei šeiminės padėties. Paveldėjimas ir kiti klausimai yra teisiniai dalykai. Jeigu jie negali būti išspręsti naudojant santuokos mechanizmą, galima tuos sprendimus numatyti kitaip. O Lietuvoje net partnerystės įstatymą vengiama priimti.
Draugų tikrų neturiu, tačiau prieš keletą mėnesių šauniai leidom kelias dienas su lesbijiečių porele, atsitiktinai sutikta, dar prieš tai, man lankantis, Vilniuje buvau vakarienėje, kuriame dalyvavo ir homoseksualus vyras. Galiu nemeluodamas pasakyt – nejaučiau kažkokio atstūmimo, baimės paduot ranką ir pan. Aplinkybės būtų palankesnės dažnesniems kontaktams, gal ir bičiuliais taptume. Visiškai suprantu tų žmonių norą ir remiu teisę gyventi saugiai ir oriai. Kad tai teigčiau, kad galėčiau juos gerbti – visai neturiu pakeisti savo sąvokų pirmamidės. Priešingai, mano sąvokos pilnai juos leidžia gerbti kaip asmenis. Taip pat ir krikščioniška asmens samprata – jokios aplinkybės ir jokie veiksmai negali atimti (ar padaryt jį daugiau žmogumi, virš kitų žmonių) iš žmogaus orumo, kurio pamatas yra panašumas į Dievą.
Visai kitas dalykas yra skaityti Povilionienę (kurios feminizmas tik pastaruoju metu nuo patriarchalizmo slenka link gender) ir gender ideologijos atstovus.
A)Visų pirma erzina dažnai kartojamas melas, kad tarptautinės sutartys, kurių visa Europa ir visas pasaulis laikosi, tik štai Lietuva ne, įpareigoja realizuoti homo-santuokas ar partnerystes. Ir pačios nuorodytame Vilmos Gabrieliutės straipsnyje iškraipoma ta pačia linkme. Jau daug homo porų ėjo į EŽTT (Strasbūro teismą) ir gavo atsakymą, kad heteroseksualios šeimos įtvirtinimas ir tokio paties statuso nesuteikimas joms nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir įagrindinių laisvių konvencijos. Vieną iš paskutinių kartų – Gas ir Dubois byloje prieš Prancūziją (25951/07). Jei šalis nori, apsisprendžia taip padaryti, tačiau nėra įpareigota.
Suprantu, kad Povilionienei ir Gabrieliutei tokie sprendimai nepatinka, tačiau nemeluokite, kad yra priešingai, kad tarptautinės sutartys ir pagal jas vykdoma jurisprudencija įpareigoja Lietuvą kažką įteisinti.
B) Erzina gender ideologijos išaukštinimas. Tai yra socialinio konstruktyvizmo atmaina. Tačiau socialinis kontruktyvizmas, kaip mokslas, aiškino kodėl esame tokie, kokie esame. O kai , juo remiantis pradedama kalbėti kokie turime būti, tai jau nebėra mokslas, tai yra ideologija arba įasaulėžiūra.
Negana to, gender teorija, pradžioje išvystyta, prisiminkime, ne socialinių mokslininkų, kurie būtų atlikę tyrimus ar pan, o ideologiškai angažuotuose kultūros ir literatūros rateliuose, dar ir šiandien užima itin mažai vietos moderniuose sociologijos ir antropologijos vadovėliuose, minima progrėbšmiais arba visai neminima. Būtent todėl, kad labiau ideologinė-pasaulėžiūrinė, o ne mokslinė – empirinė teorija.
Negana to, socialinis kontruktyvizmas yra viena iš daugelio sociologinių teorijų. Negana to, dabartinės sociologijos sąvokos yra kritikuojamos iš biologinės evoliucijos perspektyvos, kurioje mūsų tapatybės yra tokios, kokios yra ne vien todėl, kad grynas kultūrinis produktas, o todėl, kad yra įtakotas į išgyvenimą orientuotų genų kombinacijų, žodžiu, yra biologinis pagrindas mūsų tapatybėms ir tai ypač galioja „vyrams” ir „moterims”, nes binarinis lytiškumas yra gyvybės pratęsimo metodas, o gyvybės pratesimas yra gyvų organizmų evoliucijos geležinis dėsnis ir kolona. Biologinei evoliucijai – teorijai, kuri dominuoja tarp praktiškai visų biologų mokslininkų – atskirti biologinę lytį nuo lytinės tapatybės taip radikaliai, kaip daro gender ideologai yra paprasčiausiai absurdas, išsigalvojimas. Panašiai fizikai žiūri į fantastinį romaną, kuriame paneigiami visi fizikos dėsniai.
C) Negana to, gender ideologija arogantiškai visur skverbiasi. Ne dėl moksliškumo, o dėl, jau rašiau Tavo tinklalapyje anksčiau, politinio palaikymo. Ne tik arogantiškai, bet ir agresyviai ir antidemokratiškai naikindama kitas pasaulėžiūrines perspektyvas.
Antidemokratiškai, nes naudojama tokia melaginga schema, kuri neigia skirtingų pasaulėžiūrų teisėtą egzistavimą ir demokratišką konkurenciją:
Povilionienė ir gender atstovauja mokslą ir tiesą.
Degutienė atstovauja žalingus stereotipus.
Mokslas turi laimi prieš stereotipus ir Degutienė tegu užsiciaupia.
Panaudojus tokią schemą yra visiškai išprievartaujama demokratijos esmė, kuri leidžia turėti įvairias pasaulėžiūras, kurios savo santykius išsiaiškina gaunamų balsų dauguma. .
Ne homoseksualių asmenų egzistavimas ir pagarba jiems, o visas šitas psichosocialinis, juridinis ir politinis ideologinis spaudimas verčia keisti sąvokų piramidę.
Author
@nemo:
Kodėl piramidės viršūnę? Nuo vaikystės išmokus gerbti įvairovę, nereikės pertvarkyti savo sąmonės vėliau.
Smalsu, ar turi homoseksualių draugių, ir jei taip, ar, su jomis susipažinus, teko pertvarkyti sąmonę.
Yra žmonės su homoseksualiu potraukiu. Tai faktas. Dalis tų žmonių ir ne tik jų, aiškinasi kodėl tas nedidukas procentas (1-4 procentai) visuomenės žmonių tokį potraukį turi (nors jei silpnas, nebūtinai praktikuoja). Tai mokslas. Dar kitas dalis irodinėja, kad šis potraukis yra geras ir kultivuotinas ir kad 96-99 procentų visuomenės piliečių turi pareigą pertvarkyti savo sąmonę ir sąvokų pirmamidę, iškeliant į piramidės viršūnę pro-homoseksualinį požiūrį. Tai yra ideologija.
Povilionienė rašo, kad konstitucija, tarptautinės sutartys ir ES vertybės mus įpareigoja taip daryti ir taikyti privaloma tvarka vaikams gender ideologijos pagrindu parengtas lytinio ugdymo programas. Tai yra melas.