Ką nuveikti Brėmene per porą dienų

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai.

Nuo stoties Brėmeno centras visai netoli. Jį sudaro senamiestis (Altstadt) ir Schnoor kvartalas. Einant į pirmąjį, verta pasukti į dešinę ir užmesti akį į malūną. Įdomu stebėti, kaip žmogos ilsisi parkelyje ant žolės. Brėmenietėms pasisekė – jos turi žalią, patogų miestą su upe per vidurį.

Ekskursiją po senamiestį pradėjome Rolando, legendinio viduramžių riterio, skulptūra (nuotraukas sukelsiu vėliau – pamiršau prievadą). Ji pastatyta XV a. pr. ir esą saugo miestą bei simbolizuoja laisvę. Tai didžiausia Rolando skulptūra Vokietijoje, sako mano brošiūrėlė, kurią pasičiupau turizmo centre. Rolando stiliukas keistokas – naivus veidelis, skydas ir labai jau nusmailinti keliai, nors visos kitos detalės ne iš karto rodo, kad jis dėvi sunkius šarvus.

Pasisveikinusios su istorine asmenybe, apžiūrime turgaus aikštę (man ji primena kelionę į Briugę), rotušę ir šalia jos įsitaisiusią garsiųjų Brėmeno muzikantų skulptūrą. Pastaroji nuolat aplipusi turistėmis – norinčioms nusifotografuoti reikėtų gerokai palaukti. Tačiau, atvirai sakant, ji niekuo neypatinga ir nėra įdomesnė nei gausybė kitų skulptūrų, kuriomis Brėmenas apkaišytas kiekviename kampe. Šalia stovi Unser Liebe Frauen Kirche – užsukame į vidų. Stilius panašus, kaip ir kitur Vokietijoje. Užmetame akį į gotikinę XIV a. Šv. Petro katedrą – išties, pastatų senumas nepratusioms gali kvapą užgniaužti. Pakeliui apžiūrime kiauliaganio skulptūrą ir flandriško stiliaus gildijų rūmus (išties, didelė ir mažiau nusaldinta Briugė) ir pasineriame į siaurų gatvelių labirintą (jei neklystu, čia Altstadt jau pereina į Schnoor). Turistės važinėja specialiomis transporto priemonėmis arba vaikšto grupėmis – jų sankaupos itin jaučiamos siaurose gatvelėse. Pamatome parduotuvę, kuri siūlo įdomias kiaulių ir varlių figurėles. Vieno garsaus pastato dalis sukonstruota taip, kad suktųsi, bet nutariame nelaukti ir specialiai nesiderinti. Yra dar toks įdomus kiemas, kuriame tarp kelių skulptūrų į akis krenta moteris blizgančiomis, atrodytų, visai neoksiduotomis krūtimis – greičiausiai turisčių nučiupinėtomis. Įdomiausia, kad tokioje turistinėje vietoje įsikūrusi… kirpykla. Įdomu, kokio tipo brėmeniečiai tokioje lankosi. Dar tuose užkaboriuose yra saldainių ir stiklo manufaktūros. Pirmoji skleidžia skanų, bet sintetinį kvapą, antrojoje galima stebėti gražų procesą, bet patys dirbiniai nusileidžia Vilniaus centre esančių parduotuvėlių meistrių kūrybai.

Tada aplankome Šv.Martyno prieplauką. Tokių tipiškų vokiečių, prie kokių akis priprato vaikystėje žiūrint Viva kanalą, grupė traukia „La Bamba“. Galbūt prie senovinės prieplaukos visai tinka dainuoti, kaip kažkas „no soy marinero, soy capitan“. Daugybė žmogų ilsisi ant laiptų ir klausosi muzikos.

Brėmene galima valgyti pigiai, galima ir brangiai, pagal skonį. Mes pasirinkome nebrangią kinišką užkandinę, kur maistas buvo skanus, bet vadinti patiekalą vištiena su ryžiais man neapsiverstų liežuvis – kalnas ryžių su keliais vištienos gabaliukais. Tačiau tokios vietelės labai pravers toms, kas keliauja kažkur Vokietijoje (ar ne tik joje) per Brėmeną. Išties, nusigauti iki centro iš oro uosto labai ilgai netrunka, yra daugybė dalykų, kuriais galima mėgautis nemokamai, o ir pavalgyti nėra brangu, taigi praleisti kelias atlikusias valandas Brėmene tarp skrydžių – tikrai verta.

Antrą dieną, kol kiti buvo užsiėmę savais reikalais, viena patraukiau į šiaurinę miesto dalį apžiūrėti uosto. Pakeliui prie vienos kavinės apžiūrėjau savotiškas, netaisyklingas rūkalių skulptūras. Tuščioje aikštėje tarp pastatų praktikavosi riedlentininkas. Daugybė žmonių dar nebuvo atsibudę. Kelias link krantinės driekėsi per mažų namukų ir kavinukių kvartalą. Strategiškai svarbiose vietose buvo įtaisyti žemėlapiai, netgi su rekomenduojamu maršrutu. Iš palei krantinę einančios gatvės yra keli nuėjimai žemyn, link Vėzerio upės. Verta prasivaikščioti į abi puses. Pakrantė naudojama labai aktyviai – net sekmadienio rytą žmogos ten bėgioja, važinėja dviračiais, tiesiog sėdi ir stebi laivus. Gerokai paėjusi į vieną pusę, aptinku į sausumą išvilktą laivą. Šaligatvio plytelės išdėliotos taip, kad sudarytų vandens ir uosto įvaizdį. Tačiau iš kito šono pažiūrėjus, antrodo, kad laivas stovi pievoje.

Verta palaipioti laipteliais pakeliui – atsiveria gražūs miesto vaizdai, galima aptikti įdomių pastatų ir sodų. Per visą šitą dar vasariškai žydintį grožį keliauju link uosto. Pažiūriu į banginio uodegos skulptūrą – grindinys išvingiuotas taip, kad sudarytų bangas aplink uodegą. Dar kažkur stūkso laivo propeleris. Pakeliui – keletas restoranų, besididžiuojančių patiekalais iš vandens gyventojų. Kadangi buvau praalkusi, užsisakiau sriubą su krevetėmis viename iš jų. Žinoma, geriausia į tokias vietas eiti tikintis ne sočiai pavalgyti, o ramiai pasižvalgyti į laivus ir žmones (maistas skanus, bet jo mažai). Taupančioms turistėms patarčiau apsirūpinti užkandžiais ir tiesiog pasirinkti vieną iš gausybės suoliukų palei upę. Vienas dalykas, kuris man turbūt labiausiai patiko Brėmene, – atviros viešosios erdvės, kur galima maloniai leisti laiką tiek po vieną, tiek su kompanija, už nieką nemokant.

Prie uosto stovi įdomi skulptūrų grupė  – žmogos su žiūronais. Visi išskyrus vieną žiūri į uostą (vienas – į miestą). Dar yra maža mergaitė su popieriniu laiveliu, o ant grindinio metalo plokštėse išraižyta detali instrukcija, kaip jį lankstyti. Prisiminiau, kaip neseniai draugių vestuvėse klausiausi senos vaikiškos dainos apie laivelį ir mąsčiau apie ją iš savo tinklaraščio pozicijų. Išties, daug kartų girdėjau įvairias moteris (jei neklystu, taip pat ir savo mamą) dainuojant šią dainelę su būdingu vyriškos patirties universalizmu, nors dainuoti ją ir svajoti apie jūros užkariavimą būdinga ir mergaitėms. Per vestuves galvojau, kokia šauni emancipacinė žinutė būtų, jei pagrindinį dainelės veikėją paverstume mergaite: „Turiu laivelį mažą/ Plonų plonų lentučių/ Jį man padarė tėtis/ Kad jūrininke būčiau.“ Šioje dainoje tėčio nekeisčiau mama: tegu būna būtent toks ryšys tarp kartų, kai tėtis nesunkiai gali įsivaizduoti nestandartinę, emancipuotą dukters ateitį. Ir štai ji: „Buvau maža Janytė/ Dabar jau didi Jonė/ Širdelei man taip gera,/ Kad aš jau kapitonė.“ Jūrininkystė iki šiol yra labai patriarchalinis užsiėmimas, kur moterims sunku patekti ar juolab padaryti karjerą, nors šiuolaikiniai laivai reikalauja mažiau įgūdžių, kurių visuomenės paprastai neugdo moteryse. Tikėkimės, kad svajingo žvilgsnio mergaitė su laiveliu Brėmene – naujos eros pranašė.

Po to nuėjau pažiūrėti garsiojo mokomojo laivo. Kai, viską apžiūrėjusi, sustojau tiesiog pabūti su savo mintimis, žiūrint į vandenį, prie manęs priėjo pro šalį pėdinęs vyriškis. Atsistojo netoli, žiūri tarsi į vandenį, bet pusiau į mane. Pasijutau nejaukiai ir nuėjau tolyn, bet jis sekė. Paspartinau žingsnį – tebesekė. Galiausiai įsidrąsino ir paklausė, ar dažnai ten ateinu. Pasakiau, kad aš čia negyvenu, o atėjau viena tik dėl to, kad turiu kelias valandas, kol draugas baigs darbus. Jis pradėjo siūlyti tai šį, tai tą Brėmene pamatyti kartu. Nepaisant įkyrumo, buvo mandagus, taigi kaip ir neturėjau jokios priežasties šiurkščiai siųsti kur nors toliau, nors pats bendravimo principas labai nervino. Tai, kad moteris sėdi/ eina/ žiūri viena, nėra dingstis prie jos prisikabinti, o jei jau labai norima užmegzti pokalbį, reikia subtiliai išsiaiškinti, ar netrukdai. Galbūt nuskambės žiauriai, bet manau, kad geriau rizikuoti pražiopsot savo gyvenimo meilę nei kabinėtis prie žmonių viešose vietose, ypač tokiose, kur daug kas ateina pabūti vienumoje. Nes tokių pažinčių nauda abejotina, o žala viešajai erdvei – labai didelė.

Tiesą sakant, nesuprantu, kaip kai kurie vyrai įsitikinę, jog bendravimas – tai tik investuotų pastangų, na, gal dar kokių force majeure reikalas. Nejaugi sunku truputį paanalizuoti ir pastebėti, kad kūno kalba, balso tonas ir visi kiti ženklai akivaizdžiai rodo, kad nieko iš to nebus? Nejaugi bet koks mandagumas – ženklas, kad tereikia geriau pasistengti? Pasijutau kaip Izraelyje. Parašiau draugui žinutę apie situaciją. Vėliau jis sakė, kad vokietės aiškiai ir vienareikšmiškai pasakytų, kad nenori bendrauti. Tačiau tol, kol tas žmoga laikė pagarbų atstumą ir elgėsi mandagiai, nesugalvojau, kaip jo atsikratyti, taigi nusprendžiau priimti viską kaip vokiečių kalbos praktiką. Jis papasakojo, kad yra gimęs Lenkijoje, kur dirba ir t.t., aš atsakiau į klausimus apie tai, ką veikiu ir kiek laiko būsiu Vokietijoje. Pradėjo lyti, tai pasislėpėm nuo lietaus kavinukėje. Nusprendžiau, kad išgeriam kavos ir einam savo keliais. Kai pabandžiau atsisveikinti, pašnekovas pasakė, kad eina į tą pačią pusę į stotelę. Galiausiai supratau, kad lengvai neatsikratysiu. Gavau žinutę, taigi pasinaudojau dingstimi pasakyti, kad draugas jau laukia ir turiu eiti greitai. „Nieko tokio, ir aš paėjėsiu,“ – pasakė pašnekovas, bet aš jam palinkėjau viso ko geriausio ir nuėjau kiek galėdama greičiau. Viena vertus, nieko bloga turėti kompaniją landžioti po nežinomas gatves ir praktikuotis vokiečių k. Kita vertus, mane erzina, kai kažkas trikdo mano apmąstymus vienumoje ir nė nebando pasiaiškinti, ar iškeisčiau juos į pokalbį.

Mano bendramokslis vėliau tikino, kad tokios situacijos nutinka anaiptol ne kasdien, bet jam sunku pasakyti, ar Brėmene gyvenančios užsienietės merginos su jomis susiduria.

Šiaip ar taip, Brėmeną aplankyti tikrai verta, jis puikiai tinka trumpam stabtelėjimui bet kur, kur bekeliautumėte Vokietijoje. Per dieną nesunkiai galima viską aplėkti, o jei nesinori lėkti, viskas puikiai tilps į dvi dienas. O jei laiko yra ir norisi dar įdomybių, visai šalia Hamburgas, apie kurį kitą kartą.

2 komentarai

  1. bremenietis

    buergerparko nepaminejai 🙂 ypac vasara lbj miela vieta pasivaiksciot. ir park hotelis juk lbj ispudingai atrodo… ciut ne “baltieji rumai“ bremene 🙂 nematei?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*