Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų.

E.Zuroff’as Lietuvoje pagarsėjęs aštriais pasisakymais, kurie, daugelio nuomone, įžeidžia ir skaldo Lietuvą. Dažnai nepritariu jo raiškos būdams, bet suprantu, kodėl jis, bylodamas iš savo profesinės varpinės (šiaip ar taip, yra nacių medžiotojas ir nuolat gilinasi į tai, kaip įvairioms šalims sekasi teisti buvusias naces), kalba taip, kaip kalba. Įsižeisti nesunku. Tačiau pasižiūrėkime, kaip reaguojama į panašią ar dar aštresnę retoriką, kai ji atsisuka kitomis kryptimis. Prisiminkime skaudų atvejį – Austrijos sprendimą paleisti už Sausio 13-osios nusikaltimus ieškomą įtariamąjį. Daug ką ši istorija tikrai teisėtai papiktino. Tačiau į viešąją erdvę pasipylė kritika ne tik galios struktūroms, bet ir pačiai valstybei kaip tokiai. Buvo prisiminta, kad ji Hitlerio gimtinė, išsiplėtota iki kritikos visai Vakarų Europai. Š.Černiauskas fantazavo apie tai, kaip Austrija perdozavo energetinio gėrimo. R.Valatka samprotauja apie tai, kaip visa Vakarų Europa lenda Rusijai į užpakalį. Tačiau visus aplenkė V.Laučius, pavadinęs Austriją „maža š…ina valstybe“. Tiesa, dėl visa ko politkorektiškai – „Jei kas taip pasakytų, nebūtų visai neteisinga“, nors akivaizdu, kad žinutė – „aš sakau“. Nuo pripažintų apžvalgininkių neatsiliko visuomenė: buvo siuntinėjamos karikatūros, mėtomas tualetinis popierius ir pan. Štai kaip pasireiškė kariaktūristai. Austrija turėjo pakilimų ir nuopuolių – buvo išsirinkusi į valdžią aršų nacionalistą, dabar nusileido povandeninėms srovėms, bet tai, kad austrės nesiunta, nesisvaido rėksmingais atsakais ir apklausose pripažįsta manančios, jog jų teisėsaugai buvo padarytas spaudimas, užuot užėmusios gynybinę poziciją, rodo jų viešosios erdvės brandumą.

Skaitydama galvojau, kaip turėtų jaustis Austrijoje gyvenanti mano buvusi kursiokė, kurios draugės tikrai klausinėja apie šių įvykių svarbą Lietuvai. Bijau, kad daugelis mąstančių austrių užsiblokavo nuo šio reikalo, išgirdusios įžeidimus valstybei kaip tokiai. Kritikuoti valstybę kaip tokią, prisirankiojant analogijų su tamsesniais jos istorijos vingiais – didelė pagunda, kuri padeda komentuojančioms išsikrauti, o neretai – ir pasiekti rezultatų (kažkada jau svarsčiau apie piktą aktyvizmą. Taip pat parašiau magistro darbą apie tai, kaip kultūrinės metaforos, esą reprezentuojančios valstybę, žiniasklaidos naudojamos tam tikroms politikoms paaiškinti). Bėda ta, kad tai nepadeda pralaužti sienų ir sukurti solidarumo ten, kur jo reikia. Niekas negali geriau paspausti kažką ne taip darančios demokratinės valstybės, kaip jos pilietės. Man įdomu, kaip reaguotų minėti komentatoriai ir jų palaikytojos, jei, įsivaizduokime, E.Zuroff’as ar kita Holokausto ir nacizmo tema rašanti publicistė kada nors Lietuvą pavadintų „nuo energetinių gėrimų apsvaigusia postsovietine šūdina valstybėle“ (iš karto užbėgama už akių skubu pranešti: aš nelyginu nei istorinių įvykių, nei nusikaltimų, nei publicistų – tik visuomenės reakcijas. Atnaujinimas: per tą laiką E.Zuroff’as parašė štai ką). O juk turi duomenų apie tai, kaip ilgą laiką sistemiškai vengiama teisti buvusius nacius, o įtariamieji dalyvavę genocide šlovinami kaip nepriklausomybės kovotojai. Rodos, būtų pakankama priežastis pykti. Laimei, toks pyktis liejasi tik marginaliuose tinklaraščiuose, o profesionalios publicistės tokio žingsnio nežengia. Netgi aštrią retoriką mėgstantis Dovid’as Katz’as savo tinklalapyje, sklidiname stereotipų apie Rytų Europą, ar savo komentaruose britų bei amerikiečių spaudai, kuriuose jis pasakoja apie „Europos tolimuosius rytus“, nesumąstytų taškytis retoriniu mėšlu.

Kita vertus, V.Laučius ir Delfi redaktorė M.Garbačiauskaitė gina aistringą retoriką. V.Laučius, kurį gerbiu už tvirtą poziciją ir kritiką pirmiausiai ideologiškai savoms – konservatorėms, demonstruoja tam tikrą nuoseklumą ir, atrodo, tokią retoriką vertina tiek savyje, tiek kituose. Paskutinėmis savo kaip „IQ“ redaktoriaus savaitėmis jis buvo sutikęs spausdinti mano interviu su E.Zuroff’u (kuris, beje, visai nėra aštrus), tačiau, matyt, dėl man nežinomos sumaišties prieš jam išeinant, interviu buvo atsisakyta, o man teko pasukti galvą, kur jį publikuoti. Gali būti, kad jis nieko prieš, jei už tam tikrą politiką ar valdžios sprendimą Lietuva būtų taip pat aršiai kritikuojama.

Aš irgi kartais neišvengiu aistringos retorikos (nors tokius epitetus kaip „šūdinas“ pasilaikyčiau blogiausiu atveju diskusijoms Facebook’e ar užstalėje, ir tai nebent tik ekstremaliu atveju, sutampančiu su Saulės užtemimu). Ji turi daug visokių pagundų. Ji jungia su panašiai mąstančiomis žmogomis. Jausmingas „išsitaškymas“ suvienija labiau nei apsikeitimas racionaliais argumentais. Izraelyje neretai išgirsi ką nors iš kritiškai mąstančių žmogų stipraus pasipiktinimo akimirkomis lyginant savo valstybės politiką su nacių, nors visos gerai supranta, kad tai pasitarnauja ne kam kitam, o tik kam nors įžeisti. Vienas mano mėgstamas tinklaraštininkas savo bloge, tai suvokdamas, uždraudė palyginimus su nacėmis. Aistringa retorika taip pat padeda atkreipti dėmesį, išjudinti užpelkėjusius vandenis, išprovokuoti diskusijas. Iš jų kartais gimsta sprendimai, už kuriuos laurus, žinoma, nusiskina racionaliosios dalyvės. Tokia retorika tam tikrais momentais atrodo kaip egzistencinė būtinybė. Tačiau visada reikia turėti galvoje (taikau, žinoma, pirmiausiai sau), kad šiais interneto, socialinių tinklų ir automatinių vertiklių laikais nuomonės labai greitai kerta sienas ir pasiekia tas, apie kurias parašytos. Komentarai spaudoje turi supurtyti, priversti pamąstyti, gali ironizuoti. Tačiau tokiais atvejais negalima prarasti to solidarumo potencialo, kuris slypi kritiškuose kritikuojamos valstybės visuomenės sluoksniuose. Nereikia ieškoti sienas kertančių pavyzdžių – daug kam įžeidu ir tai, kaip apie valstybę kalba anarchistės. Ta proga norėčiau pasiūlyti (ir pabandysiu pati taikyti) nerangią, bet naudingą diplomatinę-žiniasklaidinę klišę „oficialusis [sostinė]“. O dar geriau – įvardyti veikėją. Beje, anglakalbėje žiniasklaidoje to labai trūksta: ten visada veikia valstybės ar net jų simboliai (Rusijos lokys, Kinijos drakonas), o visos prezidentės, direktorės, pirmininkės ir t.t. vadinamos „leader“ arba „chief“.

Bėda ta, kad visos klaidos geriausiai matosi kitose.

1 komentaras

  1. sandra

    Sutinku. Iš pradžių šiek tiek sekiau šią temą, bet kai spaudoje pasirodė minėtos karikatūros, pasidarė nebeskanu. Tai jau nebe diskusija/ginčas, o drabstymasis mėšlu, emocijų pliūpsniai į kairę ir į dešinę. Daiva, jūs, lyginate tai su piktu aktyvizmu, bet pats aktyvizmas (tebūnie piktas) yra pro- ir kryptinga veikla, kuri tam tikromis (jei piktas tai ir ginčytinomis) priemonėmis siekia tikslų, tuo tarpu toks išsitaškymas yra chaotiška reakcija, emocinė iškrova, todėl bekryptė. Ar tikrai Austriją pavadinus „maža š…ina valstybėle“ galima ką nors laimėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*