Kam naudojate Facebook?

Kam mes naudojame Facebook? Vienos išdidžiai pripažins, kad tik pramogai, kitos nuoširdžiai tikins, kad tai padeda palaikyti ryšį su draugėmis, trečios atšaus, kad naudinga. Draugė M., ilgą laiką priešinusis, neseniai susikūrė FB profilį, nes susidarė kritinė masė žmogų, kurios nebelabai pripažįsta kitų bendravimo būdų. Ji brangioms žmogoms svarbiomis progomis rašo tikrus laiškus, o visokioms žmogoms visokiomis progomis – el.laiškus. FB pergalė?

O aš neseniai švenčiau gimtadienį, todėl į „sieną“ gavau kalną sveikinimų. Tai malonu (ir labai dėkoju sveikinusioms), buvo mielas ritualas darbe kas kelias valandas pasitikrinti FB ir vis kažką naujo rasti, bet kartu verčia susimąstyti, kokie pokyčiai įvyko. Vaikystėje stengdavausi kiekviename sveikinime su gimtadieniu parašyti po ketureilį. Galiausiai išsikvėpiau ir į beaugančios mano sąmonės žodyną įsiropštė žodis „banalu“. Na, išties, ką gali sueiliuoti gimtadieniui tomis pačiomis temomis, toms pačioms žmogoms? Dabar stengiuosi brangioms žmogoms svarbių švenčių proga pati padaryti atvirutes (tam visus metus renku žurnalų iškarpas ir lankstinukus). Kartu turiu kalną atviručių, gautų įvairių švenčių progomis, ir nežinau, ką su jomis daryti. Visos mielos ir žavios pažiūrėti, bet aš dažnai kraustausi, taigi senoms atvirutėms lagaminuose paprastai neatsiranda vietos. Jos kaupiasi tėvų namuose. Kartais pasklaidau. Tam tikra prasme FB „sienos“ atsiradimas palengvino žmogoms ne visada joms malonią pareigą surasti gražų ir/arba šmaikštų sveikinimo paveikslėlį, parinkti žodžius ir dailiai užrašyti. Ar pastebėjote, kiek žmogų sveikindamos rašo tiktai „Su“? Kompaktiški kaip twitter’is sveikinimai, tapę įpročiu, leidžia daugiau žmogų apskritai dalyvauti sveikinimo rituale. Daug žmogų neprisimintų mano gimtadienio, neužsirašytų į užrašų knygelę, neitų į knygyną rinkti atviruko ir dailyraščiu neraitytų sveikinimo žodžių, bet kai FB primena, suskrebenti porą žodžių nesunku.

Gyvename infliacijos kultūroje – viskas linkę pūstis. Kasdieniam gyvenimui reikia daugiau pinigų, žodžių ir socialinių ryšių. Tai yra nauja galimybė, jei neužgožia kitų bendravimo būdų. Iš principo kodėl turėtų? Bet taip nutinka tada, kai bendravimas socialiniuose tinkluose – tik daug bendresnės tendencijos atspindys. FB populiarumo priežastis greičiausiai ir yra gebėjimas atspėti mąstymo raidą. Vartotojos nori visko viename ir greitai. Taigi čia gauna ir užrašų knygutę, ir atvirukus, ir pokalbių svetainę, ir nuotraukų albumą… Ar pastebėjote, niekada nebūsi madinga, jei pasakysi: „Oi, kaip aš mėgstu FB, kasdien ten ką nors įkeliu, čiatinu… O jau kiek draugų turiu…“ Gerokai madingiau būtų sakyti: „Tai, ką išties vertinu, yra juostinė fotografija ir bendravimas gyvai su keliais rinktiniais draugais.“ Nes FB nėra stiliaus dalykas ar avangardas – tai infrastruktūra, kaip oras. Ji tarsi nereikalauja pastangų. Tikri ryšiai reikalauja, todėl jie savaime atsiskiria nuo tokių, kurie tiesiog patogūs, nes yra galimi per FB.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad man asmeniškai labai svarbus, jei ne svarbiausias FB aspektas – dalijimasis informacija ir jos apykaita. Tam susikūriau viešą profilį. Parašau kokių nors idėjų ar įspūdžių, pasidaliju tuo, kas man patiko, sutrikdė ar pasirodė įdomu, ir paprastai sulaukiu komentarų. Neretai iš pažįstamų sužinau daugiau nei susirasčiau internete, nes tiesiog neateitų į galvą įvesti atitinkamų raktažodžių. Be to, gyvas dialogas pranašesnis už anoniminį apsikeitimą informacija. Kartais sužinau, kad pažįstamos domisi tokiais dalykais ar turi tokias nuomones, apie kokias niekada nepagalvočiau. Itin mėgstu, jei turiu laiko pateikti pažįstamoms idėją, pasiskaityti komentarus, tada parašyti į tinklaraštį, sulaukti jau ir nepažįstamų žmonių komentarų, o tada jau plėtoti tai į straipsnį. Tačiau paprastai nėra tam laiko.

Žurnalistės ima vertinti tokius spontaniškus dialogus – tai yra „vox populi“ ir ekspertų fokus grupės mišinys. Nereikia vargintis transkribuojant ir negali būti apkaltinta, kad neteisingai pacitavai, tačiau manipuliavimo galimybės išlieka. Daug kas priklauso nuo to, kaip bus pristatytos diskusijos narės, kur debatai bus nutraukti, kaip visa tai bus pavadinta. Todėl daugėja ir ateityje turbūt vis daugės žurnalisčių kreipimųsi: „Ar galiu publikuoti šitą diskusiją?“ Vieną kartą sutikau – kolega Stanislovas Kairys sumanė visuomenei pateikti FB kilusią diskusiją kaip straipsnį. Likau labai nusivylusi, man nepatiko, kaip diskusija buvo apipavidalinta. Jei kolega būtų norėjęs ką nors paironizuoti apie mane, pati pasijuokčiau, bet kai naudojama kažkas tokio asmeniško, kaip iš FB ištraukta informacija, pasijutau nesmagiai. Parašiau kolegai, kad man nepatinka rezultatas, į ką jis nieko neatsakė. Todėl kai kitą kartą manęs paprašė leisti publikuoti mano FB komentarą žiniasklaidos priemonėje, paprašiau atsiųsti visą straipsnio juodraštį, kad matyčiau, kur diskusija nutrūksta, kaip ji atrodo. Dažnai iš konteksto ištraukta ir nepažįstamoms skaitytojoms pateikta FB diskusija skamba keistai – argumentai tarsi kybo ore. Greičiausiai dar kitą kartą, jei manęs kas paprašys leisti straipsnyje naudoti komentarą, tiesiog nesutiksiu. Diskusijoje su pažįstamomis kitaip nusiteiki, nei nusiteiktum, jei žinotum, kad tai bus naudojama žiniasklaidoje. Tačiau neatmetu galimybės pati naudoti tokią priemonę surinkti nuomonių – ji greita, efektyvi ir suteikia skaitytojoms priėjimą prie informacijos ir nuomonių, kurių kitaip jos neišgirstų.

Tame slypi ir pavojus. Labai lengva iš savo pažįstamų surinkti trumpų komentarų ir pateikti tai, pavyzdžiui, kaip „Europos jaunimo nuomonę“. Tarsi nebereikia eiti į gatvę ir klausti tikroje viešumoje (ar nebūtinai) gyvenančių žmogų. Tarsi užklausti, ką mano panašios į mus, užtektų visuomenės nuomonei surinkti.

Kita vertus, aš tikrai neturiu biudžeto surinkti net ir labai ribotų nuomonių apie tai, ką prancūzės manė apie Sarkozy sprendimą išsiųsti romes, kokios nuotaikos Japonijoje po nelaimės, ar kaip gyveno Egiptas per revoliuciją. Apie tai nerašiau, bet pažįstamų informacija ir komentarai, sukelti į FB, padėjo susidaryti nuomonę. FB tikriausiai žurnalistikai yra tas, kas kadaise buvo telefonas.

Ta proga ačiū visoms, kas dalijatės idėjomis, komentuojate, sveikinate ir šiaip ką nors veikiate. Aš tikiu, kad jūs tikite, kad tai nėra tikrų socialinių ryšių pakaitalas.

1 komentaras

  1. Audrius

    Teksto raidės galėtų būti juodos. Dėkui, kad rašote…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*