R.J.Dagio logikos klaidos

Diskusijose dėl įstatymo, apibrėžiančio, kas yra šeima, – daug emocijų ir daug nesusikalbėjimo. Pozicijos išsikristalizavusios seniai, daug kas jau išsakyta ir sunku į šiuos debatus pažvelgti kūrybingai. R.J.Dagio komentaras šiandien Delfi – iš pažiūros argumentuotas ir struktūruotas, su kuo galima pasveikinti, bet atidžiau įsiskaičius ir šį tą nutuokiant apie visuomenę, kyšo loginių klaidų ausys.

teigia R.J.Dagys?
1. Komunistės norėjo panaikinti šeimos instituciją (nuoroda į V.I.Leniną).
2. Teisės aktuose šiuo metu painiava. Įstatymas su šeimos apibrėžimu leistų ją įveikti.
3. Šeimos susiejimas su santuoka įtvirtintas Konstitucijoje.
4. Finansinė parama yra atskira (politika? biudžeto eilutė?) nuo šeimos skatinimo.
5. Santuoka – tai įsipareigojimas, todėl joje gimsta daugiau vaikų.
6. Paramos skirstymas per šeimą pasiteisina, o individualizuotas – ne.
7. Kritikės, apeliuojančios į ES normas ir teigiančios, kad esama šeimos politika diskriminacinė, primena Leniną.

Pasižiūrėkime papunkčiui.

R.J.Dagys griebiasi labai paplitusios retorinės priemonės – lyginimo su komunistėmis, jei norima pasakyti, kad kažkas bloga, nepriimtina, pavojinga. Galima būtų tai pavadinti reductio ad Leninum. Komunizmą jis laiko vientisu ir nekintamu. Politikas nemeluoja, kad ankstyvosios komunistės branduolinę šeimą laikė atgyvenusia ir netinkama jų propaguojamam gyvenimo būdui. Tačiau greičiausiai sąmoningai nusprendžia nutylėti, kad viskas pasikeitė J.Stalino valdymo laikotarpiu, kai buvo grįžta prie konservatyvių vertybių. Daugybėje to laikmečio socialistinių plakatų matome šeimą. Šeimos buvo retoriškai ir kitaip skatinamos, o jų struktūra buvo nė akimirkos nebeabejojama. Vienintelis dalykas, kuo socialistinės šeimos modelis, propaguotas TSRS, skyrėsi nuo XIX a. branduolinės šeimos modelio, yra tai, kad pirmasis rėmėsi dviguba pajamų struktūra: samdomą darbą dirbo ir moterys. Gimstamumo skatinimas taip pat buvo labai ryškus TSRS socialinėje politikoje, kaip ir nuolatos akcentuojama atsakomybė už jaunosios kartos ugdymą.

Dėl painiavos teisės aktuose galima sutikti. Juose naudojami terminai, kurie teoriškai turėtų būti suprantami sveiku protu. Besikeičianti socialinė tikrovė parodė, kad sveiko proto samprata irgi keičiasi, taigi kai kurie dalykai tampa suprantami nevienodai, o iš to kyla įtampa. Šioje situacijoje, mano įsivaizdavimu, galimi du keliai: paimti senąjį apibrėžimą ir suteikti jam teisinį turinį arba sukurti naują biurokratinį neutralų apibrėžimą. Pavyzdžiui, suprantant, kad šeima – labai vertybiškai pakrauta sąvoka, būtų pasirinkta įstatymuose vartoti kitokį terminą, pavyzdžiui, „namų ūkis“. Antrasis pasirinkimas tuojau pat būtų kritikuojamas, būtų skalambijama, kad biurokratiškai pertvarkoma visuomenė, jai primetamas tam tikras mąstymas. Šiuo atveju būtų teigiama, kad čia vėl kažkokia socialistinė pasaulio pertvarkymo vizija, neigianti šeimos svarbą. Taip kaip nuogąstaujama, jog žodžių „gimdytoja A“ ir „gimdytoja B“ vartojimas dokumentuose esą neigia tėvo ir motinos svarbą. Tačiau tokiose situacijose dažnai pamirštama, kad daugybėje sričių teisė ir biurokratija turi savas sąvokas, kurios privalo būti kiek įmanoma neutralios, tinkamos visiems teisės subjektams ir vienodai suprantamos. Tarkime, jei kažkas atlieka finansines operacijas su žemės sklypu, sutartyje bus įrašyta „sklypas“, nors jo savininkei tas sklypas gali būti „gimtoji žemė brangiausia“, „tėvonija“, „prakaitu ir krauju aplaistyta žemelė“ arba priešingai – „šlykštus užkampis“ ar pan. Neutralios sąvokos vartojimas biurokratiniuose reikaluose niekaip nepaneigia šio emocinio krūvio. Būtų juokinga, jei sutartyje būtų ieškoma, kaip čia poetiškiau pavadinti objektą. Ta apimtimi, kuria sąvokos naudojamos biurokratiniams reikalams, jos niekaip nepaneigia socialinės objektų reikšmės.

Yra daugybė teisinių ir biurokratinių reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su santuoka, bet yra bendri visiems namų ūkiams, paremtiems kažkieno romantiniais santykiais. Tai bendras turto valdymas, dalybos išsiskyrimo atveju, paveldėjimas, vaikų, jei yra, auginimas, teisė lankyti gyvenimo partnerę kalėjime, neduoti prieš ją parodymų, gauti informaciją apie jos sveikatą… Tiesiog būtina, kad teisinis reguliavimas aprėptų visas bendro gyvenimo formas, kad niekas neliktų už įstatymo ribų vien dėl to, kad nesudarė santuokos. Lietuvoje seniai laikas priimti partnerystės įstatymą, bet vis dar delsiama tai padaryti. Jei būtų tvarkingai surašytas partnerystės įstatymas, kuris užtikrintų normalų teisių lygį gyvenančioms ne santuokoje, nebūtų tiek pasipriešinimo, kad kažkas nori reguliuoti santuoką, ir politiko argumentai, kad socialinė parama ir kiti biurokratiniai reikalai bus sprendžiami nediskriminuojant, būtų įtikinamesni. Faktas tas, kad partnerystės įstatymo vis dar nėra, teisės aktuose vartojama šeimos sąvoka, o šeimą apibrėžus kaip sutuoktinius su palikuonimis įvedama diskriminacija. Nesusituokusiems reikia arba leisti vadintis šeima, arba priimti atitinkamus teisės aktus, kurie užtikrintų jų teises į teisingą teisinį/biurokratinį įvairių minėtų procesų reguliavimą.

Toliau: ką gi teigia Konstitucija? 22 straipsnis: „Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“. Kai socialinės paslaugos ir teisiniai/biurokratiniai reikalai nesureguliuoti niekaip kitaip, o šeimos apibrėžimas diskriminuoja, tai galima suprasti kaip spaudimas registruoti santuoką vien dėl socialinių paslaugų ar biurokratinio palengvinimo, ką galima laikytis kišimusi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. 31 straipsnis: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Nesant partnerystės įstatymo ir priėmus santuoka pagrįstos šeimos apibrėžimą, nesusituokusios sugyventinės diskriminuojamos pagal šį straipsnį. Analogiškai ir su 117 straipsniu: „Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“. 146 straipsnis teigia: „Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas. Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė“. Nesusituokusių karių ir valstybės gynėjų vaikai ir gyvenimo partnerės nukentėtų.

Išsamesni straipsniai apie šeimą:

38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Kaip jau buvo daug kur minėta, šeimos ir nepilnos šeimos atskyrimas įstatyme kartu su tendencija, kad paprastai skyrybų atveju vaikai lieka su mama, reikštų, kad vieniša motina su vaiku yra nepilna šeima, o šeimą palikęs vyras su nauja žmona ir vaikais – normali, valstybės remiama šeima. Galima įtarti, kad tai pažeidžia Konstitucijos principą, kad šeimoje sutuoktinių teisės lygios, nors, žinoma, galima sakyti, kad po skyrybų teisės išsiskiria nebe šeimoje.

Beje, įdomu tai, kad valstybė globoja bet kokią motinystę ir tėvystę, taip pat bet kokioms gimdytojoms ir vaikėms galioja tos pačios pareigos. Neparašyta, kad valstybė globoja santuoką. Nenumatyta sankcijų ar įstatymų, numatančių sankcijas, už konstitucinių tėvų ir vaikų pareigų nevykdymą. Tai yra moralinės pareigos. Valstybė negali įpareigoti tam tikru būdu ugdyti palikuones, gerbti, globoti kažką senatvėje. Priešingai – ji numato mechanizmus, kaip kompensuoti šių pareigų nevykdymą toms, kurios nuo tų pareigų atlikimo priklauso. Valstybė skiria viešojo sektoriaus lėšų našlaitėms, socialiai remtinoms vaikėms, neįgalioms ar dėl kitų priežasčių kasdienių darbų nebegalinčioms atlikti vyresnio amžiaus žmogoms. Tai ir yra viena esminių valstybės pareigų – kompensuoti tai, ko nepadaro pilietinė visuomenė, verslas ar privačios iniciatyvos, vykdant išteklių perskirstymą.

Valstybinis reguliavimas nėra reikalingas ten, kur viskas ir taip sklandžiai vyksta. Valstybė neprivalo įsakyti medžiams augti. Valstybinis reguliavimas nenumato, kad, kai rašau straipsnį (kuris sutartyje „biurokratiškai“ vadinamas „kūriniu“, nors tiksliau būtų „straipsnis“, jau nekalbant apie tai, kad kažkas galbūt norėtų tai vadinti „šedevru“, o kažkas – „rašliava“ – ir ką?), tai privalau surinkti medžiagą, atsisėsti prie kompiuterio ir spaudyti klavišus, o tada nusiųsti redaktoriui. Ne, valstybinis reguliavimas numato, kas bus, jei aš neparašysiu straipsnio arba redakcija man nesumokės. Valstybės pareiga – ginti mane ir darbdavę nuo galimų situacijų, jei kažkas nesilaiko pareigų. Tos žmogos, kurios mano, kad tuoktis – puiki mintis, tai padarys su valstybiniu reguliavimu ar be jo. R.J.Dagiui, atrodo, labiau rūpi tos žmogos, kurios nenori tuoktis. Paskatinti jas tai padaryti galima arba padarant santuokos instituciją labai patrauklią (apsimokančią), arba padarant kitus gyvenimo kartu būdus labai nepatrauklius (jau dabar jiems itin trūksta anksčiau minėtų garantijų ir teisių). Klausimas, kiek tvirtos bus tokios dirbtinės santuokos ir kokią naudą jos atneš. Gerokai svarbiau, kokią paramą valstybė numato, jei šeima (santuoka ar partnerystė) išyra ir pan.

Iš to galima pereiti prie penkto punkto – įsipareigojimo. Dažnai prisirankiojama visokių duomenų, kaip sugyventinės labiau įsipareigojusios nei sutuoktinės, turi daugiau palikuonių ir t.t. Tačiau ar kada buvo sociologiškai pasigilinta, kokios žmogos tampa sugyventinėmis, o kokios – sutuoktinėmis Lietuvoje ir kitur? Galbūt kartu gyventi nesusutuokus nusprendžia žmogos, kurios pagal charakterį nenori įsipareigoti visam gyvenimui? Galbūt tuokiasi tos žmogos, kurioms santuoka tiesiog tinka prie charakterio? Ar valstybė išloštų, jei šios žmogos nuskubėtų susirašyti dėl socialinių garantijų? Kitas svarbus aspektas – kai kurios žmogos atsieja įsipareigojimą gyvenimo partneriui nuo įsipareigojimo palikuonėms. O argi įsipareigojimas palikuonėms nėra svarbesnis, net Konstitucijos įtvirtintas? Dvi suaugusios žmogos gali savo nuožiūra pradėti ir baigti gyventi kartu, tuo tarpu priklausomomis žmogomis turi pasirūpinti ir valstybė. Valstybė negali įpareigoti sutuoktinių ar sugyventinių mylėti, gerbti, palaikyti, užjausti, seksualiai patenkinti, atlikti namų ruošos darbus, nešvaistyti pinigų, bet gali ir turi priversti sąžiningai pasidalyti bendrą turtą, dalytis atsakomybę už palikuonių/globotinių išlaikymą, dalyvauti, jei prireikia, teisiniuose procesuose. Visa tai yra dalykai, kuriuos galima biurokratiškai sureguliuoti.

Dėl šešto punkto daug išsiplėsti nereikia. Jis absoliučiai manipuliatyvus. Prancūzijos rodiklis nurodytas, o Švedijos, kuriai esą prasčiau sekasi, – ne. Įdomu, kodėl? Esu jau pateikusi jums, skaitytojos, Eurostat duomenis apie gimstamumą ES. Jei reikia, galiu priminti:

Šaltinis: Eurostat

Ką matome? Švedija nuo Prancūzijos atsilieka šimtosiomis dalimis ir yra tarp ES valstybių, kuriose gimstamumas didžiausias. „Prasčiausiai sekasi“ Vokietijai, Italijai ir Vengrijai. Nežinau, kaip pastarojoje, bet, kiek žinau, Vokietijoje ir Italijoje parama skirstoma per šeimą. Bet kai kurioms skaitytojoms R.J.Dagio argumentas gali pasirodyti įtikinamas: pavartotas vienas skaičius, vadinasi, domėtasi statistika… Kaip matote, atskleidžiama tik patogi statistika, o prieštaraujanti teiginiui – nuslepiama.

Pabaigai galima pasakyti, kad, jei šeimos įstatymo projekto kritikės primena Leniną, tai šalininkės, teigiančios, kad šeima turi apsimokėti, kad šeima turi gaminti tautą ir t.t., primena Staliną.

11 komentarų

  1. Haris

    Ir jeigu yra simptomo priezastis, tai ji yra zinoma;] Kiekviena materialistine minties raiskos samones klodu analize, kurianti savo fikcijoj;) tai yra, kad kiekvienas kuria savo infantilius troskimus, ir nerd of frontage;p ir yra samones nuolydis, kiek tau samonei iskylee problemu, kaip mintis nesusiskaido?;]

  2. Haris

    Jeigu tos logikos klaidos butu simptomai? ;] uz signifikanto, ir jo ribose;) tai yra itariama, kaip visiskas samones infantilumas.., ar tiesa isreiskiau? simboliskai tai pavaizduokime, kaip nesantis nesantaika;p ir, kaip gyvenimo nesupratastas, ar ne?;] ior dar galima simboli atimti is dedukcijos.., tai yra grantis;] kaip tokie vadinami?

  3. nemo

    @Daiva:
    Labą jau senę veiziejau apie „kylerius“:) Užtai visai neseniai žiūrėjau du geros animacijos darbus: žydiškai ironišką „Max and Mary“ ir karibiškai erotišką „Chico and Rita“ su puikia muzika. Rekomenduoju ir drįstu garantuoti, kad abu suteiks gerų emocijų. Beje, kuriam laikui diskutuotinas kairiasias pažiūras prilenkus prie amoralių anarchistinių, abu filmukus galima „nusikrauti“ iš interneto.

  4. nemo

    @Daiva:
    Taip paprastai galėtų pasielgti tik šiurkštūs, vaizduotės neturintys ir švelnios romantikos nepažįstantys asmenys, namisėdos, nežinantys net kur Krokuva yra, kas paliudytų jų neaukštą geografinį ir kultūrinį lygį.

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @nemo:
    Jei būtų taip paprasta, tai ar ne geriau draugo informatiko paprašyti tiesiog nuimti pinigų iš turtuolio sąskaitos? 😀

  6. nemo

    Jei būtų sukurta paprasta registravimo sistema, tada mergina nužudytų kokį turtingą jaunuolį, prieš tai su draugo informatiko pagalba suklastojusi sugyvenimo kartu registraciją. Penkios draugės, žinoma, paliudytų, kad registracija autentiška, nes jos metu jos žiūrėjo į kompiuterio ekraną ir stebėjo, kaip savo elektroninį parašą deda turingasai jaunuolis (nors iš tikro informatikas falsifikatorius), tad jų parodymai yra šimtaprocentinio patikimumo. Vėliau mergina, atgavusi teisėtą turto dalį, su informatiku pabėgtų į Krokuvą, kur skanu ir pigus alus, ir Vavelio pilies papėdėje prie upės klausytusi romantiško Žygimanto varpo skambėjimo.

  7. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Zeppelinus:
    Kaip matau, savo atsakyme išdėstėte savo argumentus, kodėl palaikote Dagio poziciją, bet neapgynėte jo argumentų (dėl Lenino, gimstamumo ir t.t.), taigi vis dar laikau juos logikos klaidomis ir socialinio konteksto nežinojimu.

    Mano mėgstamas socialinių mokslų filosofas Bruno Latour’as rašė: kuo labiau spaudžiame socialinę tikrovę link kažkokių dualizmų, tuo daugėja hibridų. Kitaip tariant, kuo griežčiau bus atskirta „santuoka grįsta šeima vs. visa kita“, kuo didesnis bus šeimos krūvis, tuo daugiau žmogų pateks į tam tikrą įstatyminę spragą.

    Jūsų klausimas geras ir labai svarbus. Reikėtų pasigilinti, kaip tai daroma kitose šalyse, bet, pavyzdžiui, Švedijoje, rodos, 2 metus kartu pragyvenusi pora automatiškai laikoma partneriais. Aš tai sakyčiau, kad partnerystės įrodymai gali būti tokie:
    – Elektroninė registracija. Jau dabar galima elektroniškai deklaruoti gyvenamąją vietą. Jei ji nuomojama, sistema paprašo savininkės patvirtinti, kad tikrai yra tokia nuomininkė. Taip pat galėtų vykti ir su partneryste – viena iš partnerių ją užregistruoja, kita patvirtina. Nebūtina eiti į metrikacijos skyrių – tai, sutikite, ganėtinai senoviška 🙂 Santuokai sudaryti reikalingos dvi liudininkės ir metrikacijos darbuotojos dalyvavimas, partnerystei galėtų pakakti elektroninio parašo.
    – Užsiregistravimas namų bendrijoje. Jau dabar jos registruoja, ar gyvena šeima, kiek asmenų ir t.t., atitinkamai skaičiuoja mokesčius.
    – Papildyta gyvenamosios vietos deklaracija savivaldybėje ar elektroniniu būdu. Kad šeimos narėmis netyčia netaptų kambariokės ir pan., turėtų būti punktas nurodyti, ar žmoga, su kuria, pvz, bendrai sudaroma nuomos sutartis, yra partnerė. Tam tikros teisės partnerėms padėtų tais atvejais, kai, nutrūkus partnerystei, kažkas išmetama į gatvę, nes neturėjo nuosavybės teisių į būstą, kuriame daug metų pragyventa.
    – Asmenys be deklaruotos gyvenamosios vietos: sunkiau, bet įmanoma. Vėlgi, partnerystę gali registruoti savivaldybės įstaigos, nebūtinas metrikacijos skyrius.
    – Poros, bendraujančios per atstumą: čia jau tektų remtis tik savideklaracija.

    Valstybei brangu ir sudėtinga organizuoti gyventojų surašymą, gyvenamosios vietos deklaravimą, vykdyti išsamias apklausas ir pan., bet visa tai teikia jai svarbios informacijos, padedančios geriau planuoti politiką. Keblių atvejų, esu garantuota, bus mažiau nei dabar, kai realiai kartu gyvenančios žmogos negali gauti joms reikalingų teisių. Homoseksualės, kartu pragyvenusios nors ir 20 metų, sunkios ligos atveju net negali palaikyti partnerės už rankos prieš mirtį – va čia tai tragedija, ir reikia tai kuo greičiau spręsti.

    Dėl Jūsų pateikto pavyzdžio. Niekas neprieštarauja, kad pirmenybė turėtų būti teikiama registruotai šeimos narei. Net Švedija nėra tokia liberali, kad leistų registruoti daugiau nei vieną partnerę, nors politinis judėjimas Feministinė Iniciatyva buvo pateikęs tokį projektą. Jei yra sutuoktinė (Jūsų pavyzdyje – sutuoktinIS, bet tai Lietuvoje dar neįteisinta), pirmenybė akivaizdi. Sunkesnis klausimas, jei nėra, o yra tik tėvai, su kuriais jaunuolis Jūsų pavyzdyje jau daug metų negyveno. Įstatymai galėtų numatyti tam tikrus atvejus, kitus tikriausiai turėtų spręsti precedentas, tačiau bet kokiu atveju pirmenybė paveldėti turtą turėtų būti teikiama žmogai, su kuria velionis per pastaruosius metus organizavo bendrą gyvenimą. T.y., Jūsų pavyzdyje būsto nuomos sutartis, kartu mokėti mokesčiai ir pan. galėtų būti to įrodymai, bet daug geriau būtų, jei būtų sukurta nesudėtinga sistema partnerystei užregistruoti.

  8. Zeppelinus

    Hmm, o man pasirodė, kad šio teksto esmę geriau išreikštu pavadinimas „D.Repečkaitės logikos klaidos“..;)

    Bet tiek jau to, nesiplėtosiu.

    Man tiesiog smalsu – kad jau Jūs, miela Daiva, tokią grandiozinę problemą matote vaqdinamosios partnerystės statuso nereglamentavime, gal galite įvardinti Jūsų nuožiūra esminius santuokos ir partnerystės sudarymo bei nutraukimo mechanizmų bei šiais būdais sudarytų šeimų narių teisių ir pareigų skirtumus?

    Ar surašius juos dviem stulpeliais kartais nepaaiškės, kad iš esmės tų skirtumų nelabai gausu ir rezultate tai yra vienas ir tas pats, tik skirtingais pavadinimais?;)

    Ir antras pasidomėjimas – Jūs teisingai pastebėjote, kad biurokratiniuose dalykuose, ypač susijusiuose su finansiniais reikalais, labai svarbu tiksliai žinoti – nuo kokio momento koks nors subjektas įgyja vienas ar kitas teises bei pareigas ir nuo kokio – jų netenka.

    Šiuo požiūriu nesudariusi santuokos ar neužregistravusi metrikacijos skyriuje partnerystės šeima valstybės valdžios organams tiesiog nematoma ir esant reikalui turės įrodinėti biurokratams savo egzistavimą ganėtinai sudėtingais keliais – ekspertiniais tyrimais, liudininkų parodymais, etc. Lengva tikrai nebus – ir tai yra teisinga, siekiant išvengti piktnaudžiavimo.

    Bendro pobūdžio samprotavimai yra smagu, o Jūs pabandykite kada paspręsti gyvenimiškus uždavinukus, su kuriais susidurs biurokratai, teisėje įsigalėjus jūsų bendraminčių nuostatoms.

    Pvz., avarijoje žūsta turtingas jaunuolis, nepalikes testamento. Staiga atsiranda mergina, tvirtinanti, kad su velioniu jie buvo šeima, nes visą praėjusį mėnesį jie kas trečia naktį miegojo kartu, bendrai leido laisvalaikį ir neketino nutraukti šių malonių santykių – ką gali paliudyti kokios 5 jos draugės. Ir tuo remdamasi pareikalauja sau dalies palikime, kuris priklausytu mirusiojo šeimos nariui – sutuoktiniui.

    Jeigu tai būtų registruota santuoka – teisiškai viskas aišku, o štai tokiu, Jūsų nuostatas 100% atitinkančiu atveju – koks būtų Jūsų sprendimas teisėjo vietoje, miela Daiva?

  9. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @menion:
    Na, santuoka turi gilią simbolinę prasmę, kad čia bus visam gyvenimui ir t.t. Tradiciškai po santuokos moteris keičia pavardę, nors dabar galimi įvairūs variantai. Taigi ji asocijuojasi su itin ženkliu pokyčiu. Be to, santuoka laikoma švente, yra giminių spaudimas ir t.t., o sprendimas kartu gyventi šiek tiek kas kita…

    Nežinau, kaip spręsti dėl sugyventinių. Bet kitose šalyse tai puikiausiai veikia – žmogos užsiregistruoja kaip sugyventinės ir tiek. Nemano, kad gal geriau tuoktis.

  10. menion

    Galvojau, kad jau esu iki valios prisidiskutavęs šia tema, bet skaitant kilo klausimas: ar tikrai gera mintis susituokusią porą (t.y. atsižymėjusią metrikacijos biure) laikyti lygiaverčia nesusituokusiai? Tarkim, jei vienas iš partnerių yra sunkios būklės ligoninėj, ir įstatymai leidžia atskleisti informaciją apie padėtį tik giminaičiams ir partneriui, tai gydytojas nuspręsti, ar asmuo, kuris prisistatė kaip partneris, iš tiesų yra partneris. Aišku, ir taip niekas dokumentų turbūt neprašo… Bet man atrodo, kad gydytojas turėtų turėti galimybę patikrinti, ar tai teisybė. Vadinasi, partneriai turėtų užsiregistruoti metrikacijos biure kaip nesusituokusi pora. Ir tada dingsta visa prasmė diferenciacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių – jei jau eiti registruotis, tai kodėl ne susituokusiais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*