Karališkų vestuvių karštinė, Egiptas

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena.

Tačiau džiaugtis, kad du jauni žmonės entuziastingai pradeda gyvenimą kartu, gėrėtis tuo, kad jiems nieko netrūksta ir gali susiorganizuoti tokią šventę, kokią nori, yra bazinė žmogiška empatija. Tai, kad visuomenės narės gali nuoširdžiai nudžiugti ne tik kartu, bet ir už kitas, yra gražu ir sveikintina. Gera daryti kažką kartu su kitomis žmogomis. Puikiai prisimenu, ir ypač artėjančios Darbininkių solidarumo dienos proga dera tai prisiminti, kaip gera buvo jausti emocinį pakilimą ir bendrumą demonstracijose, kuriose teko dalyvauti. Tačiau man norėtųsi, kad šis bendrumas būtų nukreipiamas ne į monarchiją, kuri susikrovė turtus iš kolonijų plėšimų, o dabar prabangiai gyvena iš viešojo sektoriaus lėšų lyg niekur nieko. Reikia priešintis tam, kad visuomenė užliūliuojama tokiomis pasakomis, atitraukiamas dėmesys nuo tikrai svarbių problemų – karo, socialinių klausimų. Šis viešas renginys tik apsimeta viešu – realiai vestuvės yra privatus dviejų žmogų reikalas.

Jei būtų mano valia, pasiūlyčiau visuomenėms, valdomoms monarchijų, surengti referendumus, ar verta išlaikyti monarchiją, o karališkųjų šeimų narių atsiklausti (individualiai), ar jos nori būti šiose pareigose. Turėtų būti priimti įstatymai, apribojantys paparacių galimybę lįsti į privatų monarchių gyvenimą, o ypač persekioti nepilnametes šeimos nares. Turėtų būti sukurti mechanizmai, kaip karališkųjų šeimų narės, nutarusios pasitraukti iš viso to viduramžiško spektaklio, būtų paliktos ramybėje. Monarchijos buvo kurtos senovinėms, o ne masinėms visuomenėms, kuriose žiniasklaida lenda visur ir kiekvieną monarchų pirstelėjimą padaro viešu reikalu (paradoksaliai leisdama tikrai viešiems, politiniams reikalams tapti vadybiniais-ekspertiniais). Jau žinome, kad viduramžiško vaidmens ir šiuolaikiško žiniasklaidos sekimo mišinys nužudė princesę Dianą ir suėdė Japonijos kronprincesės Masako gyvenimą.

Man nepriimtina karališkųjų vestuvių simbolika: kad princas apsirėdė paradine karine uniforma, kad, kiek girdėjau, tik princesė mūvės žiedą – nuosavybės ženklą… Tačiau, kaip ir mes visos, karališkoji pora yra tiesiog žmogos, kurios gimė į tam tikrą padėtį ir bando su tuo dorotis – būti adekvačios aplinkai ir atrasti joje kažkokią prasmę. Princas jau nuo vaikystės mokėsi savo kaip viešo asmens vaidmens, princesė – pradėjusi susitikinėti su princu. Atlaidžiai šypsodamosi, jos leidžiasi daromos viešomis asmenimis ir narstomos po kaulelį.

Bet svarbesnė naujiena ta, kad grįžau iš Egipto. Ten ilsėjausi ir šniukštinėjau porevoliucinį gyvenimą. Gana įkvepiančiai skambėjo patriotinis entuziazmas. Eilinės žmogos, su kuriomis kalbėjausi, spirgėjo visokiomis idėjomis. „Reikia keleto šią šalį mylinčių žmogų, ir viskas gali pasikeisti,“ – man sakė vienas šaunus pašnekovas. Paklausiau dviejų kairiečių, ar nesibaimina, kad iki rinkimų įsitvirtins armijos valdžia arba bus išrinktos senojo režimo statytinės. Jie sakė, kad nebijo, – jei reikės, vėl nuvers. Visuomenė pajuto savo galią. Musulmonų brolijai niekas nepranašavo sėkmės. Mūsų gidas po Sinajų, šiaip gana religingas ir pusę kelio porinęs man ir kelionės kompanionėms apie tai, kodėl reikia dengti kūną ir dorovingai gyventi, netgi sakė nekenčiantis Brolijos. „Kad jie taip pasivadino, tai kiti jau nebe musulmonai? Jeigu aš musulmonas, bet nepriskiriu savęs prie jų, tai kas aš? Norėčiau palaikyti egiptiečių broliją, o ne musulmonų. Kam čia kišti religiją? Mes visi musulmonai.“

Man buvo smalsu, kaip sutikti egiptiečiai reaguos į vieną subtilų mano biografijos faktą – gyvenimą Izraelyje. Mačiau, kad tiems, kurie sužinojo (trims) smalsu, klausinėjo, ką ten veikiau, galbūt jautė tam tikrą įtampą. Dabar tenai antiizraelietiškos nuotaikos klesti. Bet sužinoję, kad palaikau Izraelio kairiuosius ir pasisakau prieš nusikalstamą palestiniečių diskriminaciją bei žeminimą, jie, panašu, greitai priskyrė mane prie saviškių.

Praktiškai visi sakė neapsisprendę, už ką balsuoti, palauks ir pamatys. Kol kas programos dar nepaskelbtos. Rinksis pagal programas. Mubaraką laiko tėvynės nemylėjusiu vagimi. Iš viso „Atgimimui“ padariau nedidelį interviu su dviem jaunais kairiečiais, apie revoliuciją kalbėjom su pora per CouchSurfing surastų žmonių, mūsų gidais po Luksorą ir Sinajų, eiliniais praeiviais, kurie priėjo pakalbinti (rašau vyriška gimine ne todėl, kad užsimiršau, bet todėl, kad, deja, negavau pasikalbėti nė su viena egiptiete moterimi).

Luksore, tiesa, nuotaikos niūresnės. Išsekę turisčių srautai – kaip išsekę Nilo vandenys. Viską sustabdo. Miestas gyvena iš cukranendrių ir turizmo. Turistams teikiama milijonas visokių smulkių paslaugų, labai daug arklių traukiamų vežimėlių, kuriais siūloma pasivažinėti. Kai turizmas sustojo, krito šimtai arklių – šeimininkai negalėjo jų išmaitinti. Nežinia, kada nelaimingiems miestelėnams pavyks susitaupyti, kad nusipirktų naują gyvulį, nuo kurio priklauso jų gyvenimo lygis. Mūsų gidas nerimavo: gal visgi paskubėta, per daug užsimota. Gal būtų užtekę, kad Mubarakui būtų leidę vykdyti reformas.

Įdomu tai, kad revoliucija sukūrė plačią vietinę atributikos rinką, be to, netgi padidėjo vidinis turizmas. Nežinia, kuo tai paaiškinti. Galbūt sukilęs patriotizmas skatina apžiūrėti savo šalį. Sinajaus viršūnėje jau stebėjome mosuojamą vėliavą ir išklausėme Egipto himną. Pataikėme sutikti jaunimo būrį. Manyčiau, kad talentingi vadybininkai galėtų paversti revoliuciją tam tikru nauju Egipto turizmo prekiniu ženklu. Šią šalį tikrai labai, labai verta pamatyti. Bus daugiau.

4 komentarai

  1. VYTS

    Na, gal reiktų referendumo ar atimant karūną atimti ir jų turtą (bent didžiąją dalį)? I mean, vistiek iš esmės visas jis iš visokio plėšikavimo.

  2. menion

    Norėjau rašyt tą patį, ką parašė VYTS 🙂

    Dėl žiniasklaidos lindimo ir didelės šventės darymo – man tai irgi nepatinka, jei ne iki „šlykštu“ lygmens, tai bent jau iki „sąmoningai vengiu domėtis“. Bet jį sukūrė nematoma ranka, o ne mokesčių mokėtojų lėšos. Tai vyksta todėl, kad milijardams namų šeimininkių knietėjo pažiūrėti, kaip vyksta TIKROS karališkos vestuvės. Nepilnamečius karalaičius ir princeses ginti nuo paparacių turėtų tie patys įstatymai, kaip ir Susan Boyle anūkus. Jei aš viską gerai suprantu, referendumas beveik nieko nepakeistų – nei valstybės valdymo, kurį jau seniai atlieka parlamentas, nei karalienės gerbūvio, kuris priklauso nuo vienos privačios įmonės, nei tautos gyvenimo, nes jie toliau vartytų blizgių žurnalų puslapius apie įvairių verslininkų, tarp jų ir buvusių monarchų, asmeninių gyvenimų smulkmenas. Mes to negalime pakeisti, lygiai kaip negalime pakeisti to, kad per radiją groja Justin Bieber ir Jessica Black.

  3. Walhalla

    Labai gražios vestuvės buvo, graži pora, šventė tūkstančiams žmonių, dar viena proga pabaliavoti, pabūti drauge ir t.t.

    Pasisekė anglams, kad monarchiją išsaugojo.

  4. VYTS

    O kaip karališkos šeimos „nuosavybės“?
    http://en.wikipedia.org/wiki/Crown_Estate
    Iš tos korporacijos į biudžetą įplaukia 200 milijonų, o karalienė gauna 40 milijonų finansavimą. Jei laikyti tą nuosavybę šventa ir teisėta, monarchai galėtų tapti dar didesniais buržujais nei dabar net panaikinus pačią monarchiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*