Naujienos: rinkimai, išteisinimas ir daugiau

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija.

Rinkimai baigėsi, Vilniuje – dviejų panašiai veikiančių fenomenų, A.Zuoko ir Lenkų rinkimų akcijos, pergale. Pirmą kartą mačiau, kad partija plakatų prikabintų ne tik prieš rinkimus, bet ir po jų. Dabar tai padarė Darbo partija – kabo plakatai su išrinktais kandidatais, parašyta „Ačiū už parodytą pasitikėjimą, dirbsime Jums“. Jaunalietuvių idėja apie Vilnių be spalvų ir taboro nesužavėjo pakankamai vilniečių, kad jiems tektų bent vienas mandatas, užtat Kaune pateko net keturi.

Žiniasklaidos naujienos štai kokios. D.Varanavičius, atrodo, pasirinko savo tolesnį karjeros kelią (skandalo eiga – čia). „Valstybės“ redakcijoje jo nebėra, nes, atrodo, jis susirado labiau jo vertybes atitinkantį leidinį. Tuo tarpu Prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl P.Stankero straipsnio „Veide“, neradusi nusikaltimo sudėties. Tyrimas, inicijuotas Lietuvos žmogaus teisių centro, paklajojo, kol galiausiai pasiekė esamą išvadą. P.Stankeras per teismus bando sugrįžti į darbą. LŽTC atkreipė dėmesį, kad prokuratūra net nevertino redakcijos veiksmų, o išteisinti P.Stankerą nusprendė dėl to, kad jis atsiprašė ir gailisi. Tiek per NK kanalus, tiek šiame tinklaraštyje komentuotojos klausia, ar pripažinčiau klydusi, jei ištiktų tokia baigtis. Na, tai galiu pareikšti: taip, pirmame tinklaraščio įraše, kai išreiškiau nuomonę, kad straipsnis (kurio autorius tuo metu internetinėje versijoje buvo nenurodytas) galimai pažeidžia Baudžiamąjį Kodeksą, suklydau – pasirodo, P.Stankeras, galbūt iš savo darbo VR sistemoje, susigaudė, kokios yra dominuojančios šio keistojo BK straipsnio interpretacijos, ir veikė pagal jas. Buvo pažeistos žiniasklaidos etikos normos – vis dar laikausi tokios nuomonės, – bet ne BK pagal atsakingų institucijų interpretaciją. Pasirodo, rašyti apie „legendą“ apie „neva nužudytus žydus“ prokuratūrai nepasirodė tyčinis Holokausto menkinimas. Pasirodo, teisios anarchistės, nuo pat pradžių teigusios, jog nė neverta kreiptis į valstybės institucijas dėl kažkokio išaiškinimo. Kyla klausimas, tai kas tada yra tas menkinimas, ir kaip bus taikomas šis BK straipsnis. Gal laikas jį keisti, tikslinti? Galbūt kriminalizuoti tik neigimą?

Primenu, kad man nerūpėjo P.Stankero nubaudimas – jis viešai atsiprašė ir gailėjosi, išėjo iš darbo, to gana. Man labiau rūpėjo BK straipsnio išaiškinimas, nurodantis gaires ateičiai. Jeigu ikiteisminio tyrimo išvada būtų buvusi tokia, kad „legenda apie neva nužudytus žydus“ yra BK pažeidimas, bet, bendru šalių sutarimu, bus atsipirkta įspėjimu, būtų irgi užtekę. Dabar išvada tokia, kad toks pareiškimas, už kurį atsiprašyta ir pasiaiškinta, tampa tarsi netyčiniu. Aiškinamasi kalbos klaida. Taip, visoms pasitaiko nusišnekėti ar persūdyti. Man irgi yra pasitaikę, būna gėda ir nesmagu. Patikėčiau kalbine versija, jei nebūčiau skaičiusi kitų P.Stankero straipsnių, kur žavimasi A.Hitlerio asmenybe, gailima „nuskriaustų“ nacių. Kadangi BK straipsnis taikomas simetriškai nacių ir sovietų nusikaltimams, iš to seka, kad, jei kokia prosovietinė jėga kaip tiriamąjį straipsnį prakištų teiginį, kad sovietų vykdyti trėmimai ir žudymai – „legenda“, o paskui sakytų „Ups, atsiprašome, čia buvo kalbos klaida“, jie taip pat praslystų. Tai ar verta išvis BK turėti tokį straipsnį?

Taip pat mano interesas buvo, kad iš to pasimokytų redakcija. Negali į tiriamųjų straipsnių (ne komentarų) skiltį įdėti tokios rašliavos be jokio prierašo ir toliau sau ramiai nešioti rimto, aukščiausius profesinius standartus atitinkančio leidinio antpečius. Štai prestižinės Londono ekonomikos mokyklos direktorius net atsistatydino, iškilus skandalui, kad Libijos diktatoriaus sūnus ir režimo parankinis šiame universitete sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją apie pilietinę visuomenę ir demokratiją. Lietuvoje atsakomybė labiau išplaukusi, taigi tai, kad „Veido“ redakcija atsiprašė už P.Stankero publikaciją, o „Valstybės“ redakcija atsiribojo nuo savo jau buvusio redakcijos nario rinkiminės platformos rodo, kad žengiama į priekį. Aš ne už cenzūrą – tegu ultrapatriotės ir nacionalistės sau publikuojasi atitinkamuose savo leidiniuose, kaip tai jau daro R.Čekutis ir D.Varanavičius. Aš už skaidrumą: jų idėjinės platformos neturi būti plačiajai visuomenei prakišinėjamos kaip profesionali žurnalistika, ypač leidiniuose, kurie platinami ir mokyklose, taigi formuoja nepilnamečių pasaulėvaizdį. Jei prie P.Stankero publikacijos bent būtų buvęs prierašas „Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė. N-14“, nebūčiau turėjusi didžiosios dalies pretenzijų (tiksliau, tada galiotų anarchistų ir P.Stankero palaikytojų kvietimas ne apeliuoti į įstatymus ir t.t., o atsikirsti spaudoje). Taip pat esu prieš tai, kad valstybės institucijų darbuotojos proteguotų neapykantos grupes, lengvatinėmis sąlygomis joms duotų leidimus demonstracijoms ir t.t.

Ta proga – kaip visada taiklus Kęsto Kirtiklio komentaras. Priimu kritiką ir sau. Kadangi šio tinklaraščio skaitytojų ratas pastaruoju metu išsiplėtė ir lūkečiai išaugo, reikia atitinkamai griežtinti reikalavimus sau, rašyti mažiau emocingai ir tiksliau. Ketinu atsisakyti slengo „fašiai“ ir pan., nuo šiol atitinkamas grupes vadinsiu ultrapatriotais ir, jei tinka, nacionalistais. Ta savidisciplina kelia tam tikrą įtampą, jau praktiškai neturiu erdvės, kur galėčiau tiesiog būti savimi internete, rašyti spontaniškai ir aistringai. FB dabar rodo, kas kur yra ką komentavę, taigi, jei kas iš mano draugų komentavo mano statusą ar nuorodą, jų kontaktai gali matyti, ką aš ten parašiau. Tai verčia devynis kartus pamatuoti. Bet kas sakė, kad dabartiniais visuotinio viešumo ir viešinimosi laikais kam nors turi būti išlaikyta teisė į neribotą saviraišką? Tai tik rodo, kad reikia grįžti prie tiesioginio, nemedijuojamo kontakto, su bendraminčiais kuo daugiau kalbėtis akis į akį. Galų gale, ir Egipto revoliuciją sukėlė ne FB ir Twitter, o po kiemus lakstantys šaukliai.

Comments 6

  1. Daiva, išdėstei ko siekei ir tame viskas tvarkoje. Neaiškumai išaiškinti. Tik reikėtų pridurti, kad Stankeras viešai ne tik pasiaiškino tikra ar tariama klaida, bet ir patvirtino, jog neneigia (tad teigia buvus) holokaustą. Ateityje nebebus jam kaip abejoti.

    Tačiau naudinga apžvelgti ir pasekmes, atgarsius, reperkusijas bei raibuliavimus. Kad ir šiandieninį Bončkutės straipsnį Lietuvo Ryte. Vargas mums, jei tai yra lauktasis didesnio sąmoningumo, skaidrumo, profesionalesnės žurnalistikos padoriose žiniasklaidos platformose rezultatas.

    Man yra baisūs tokie apibendrinimai kaip apie lietuvius, taip žydus ar „nacius”. Aš asmeniškai esu skaitęs poros paprastų Vermachto kareivių – „nacių” – atsiminimus – paprastus pasakojimus, be didelių ideologijų. Paprasti kaimo ar miestelių bernai, kurie 18 metų pateko į mėsmalę (o ką, mes nematę kokios mentalinės brandos yra šiandien 12-okai?), išbadėję, perėję šimtus kilometrų pėsčiomis, šaudomi, nekenčiantys savo kapitono, nekenčiantys – kol dar galėjo nekęsti – savo valdžios ir nebetikintys propaganda, bet negalintys ir neturintys kur pabėgt, pabėgę gaudomi ir šaudomi, sugeriantys gandus apie karo pabaigą, vėliau perdegę, o didžiausias jų rūpestis apginti save ir savo apkasų draugą, nes be jo nieko jų gyvenime nebėra likę. Prasmė yra tai, kas telpa 2 metru spinduliu. Ir po karo jie liko baisiai sužaloti.

    Šitų paprastų kareivukų biografijos yra tikrai didžiulis kontrastas nacistinio ar komunistinio režimų lyderių biografijoms, su jų planais, užmojais, su jų tikrai išsigimusiomis galios ir užvaldymo fantazijomis. Ir ką tas vienas iš dviejų milijonų pėstininkų, jaunutis, besibastęs Ukrainos laukais, mažas, nereikšmingas, purvinas ir beveik paklaikęs sraigtelis, kuriam atidžiai buvo pumpuojama tik propaganda, galėjo žinoti apie režimo visumą arba kritiškai ją vertint, kai net didesni protai, kaip antai 30-metis Heidegeris įstojo į ncionalsocialistų partiją? Ir prieš ką tas sraigtelis kovojo? Prieš dažnai vyžotą (pasakojo matęs žmogus), dažnai beraštį rusų pusbernį, kuriam į rankas įbruktas šautuvas ir kurio bendras supratimas dar žemesnio lygio, nei vokiško kaimo berno.

    Turime ir literatūrinių pavyzdžių – E. M. Remarko romanus apie „prarastąją kartą”. Turime ir savo kaimo bernų, kurie per II Pasaulinį nenorėjo eit per prievartą į sovietinę kariuomenę, tai savo noru išėjo į gretimą mišką ir po poros metų buvo nupilti kaip „fašistai”, nors geriausia, ką mokėjo – tai krauti šieno kupetas ir mesti mėšlą. Dar sekmadieniais mėgdavo eiti į bažnyčią, kad paskui šventoriuje panas pakalbintų.

    Turim ir mūsiškių „afganistaniečių” pasakojimų apie tai, ką jie, tuomet devyniolikamečiai, patyrė ir darė. Ir grįžo, vėl, sudegę ir sudeginti. Ar ir šitie nelaimingi pusberniai turi būti vadinami, pavyzdžiui, nusikalstamo komunistinio režimo protagonistais?

    Priešingai, ko gero reikia pasakyt, kad dauguma „nacių” ir „fašistų”, kaip ir dauguma „komunistų” ir „komjaunuolių” buvo patys savo totalitarinių režimų aukos. Šitas svaidymasis abstrakčiais „naciais”, „antisemitais”, horizontaliai ir vertikaliai kalbant apie tūkstančius ir milijonus žmonių, yra negeras reiškinys, nes yra iškraipanti netiesa. Ir iš melo, kad ir su geromis intencijomis, ar gali gimti tiesa ir gėris?

    Dėl Veido profesionalumo, tai jau turbūt irgi praėję laikai. Mano specializacija yra religinės naujienos. Prieš kai kurį laiką į rankas pateko pora Veido numerių, kuriuose buvo pateikta „analizė” apie kai kuriuos pedofilijos skandalą tarp katalikų dvasininkų.

    Skandalas tikrai buvo, tačiau ta „analizė” Veide buvo pasibjaurėtina – verstų frazių rinkinys iš britų geltonosios spaudos, surenkant pačius absurdiškiausius, labiausiai perlenktus ir iškraipytus teiginius, ignoruojančius faktus tose dokumentuose, kuriuos jie patys cituoja, nekalbat apie neslepiamą norą „apdirbti”. Yra prarajiškas skirtumas tarp teiginių: „buvo lietuvių, kurie žudė žydus” ir „visi lietuviai žudė žydus”. Veide pateikta analizė buvo sudaryta iš antrojo tipo teiginių. Visai nepasivarginta paskaityt, pavyzdžiui, rimtesnių „The Economist” ar „Wall Street Journal” apžvalgų.

    Iš tikro tuo metu buvo kilęs jausmas parašyt Veidui – ponai, ką rašot, atsiverskit nors tą pačią wikipedia, nevadinkit žemo lygio kompiliacijos „tarptautine religine analize”. Bet tas jausmas paskui praėjo. O dabar gailiuosi, kad neparašiau. Melas ir stereotipai liko gyvuot, o Veidas ir toliau solidus savaitraštis.

  2. Daiva, ar bent teko pasidomėti ką reiškia šis šūkis?
    „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“ atspindi visuomenėje įsivyraujančias negatyvias tendencijas, kurių privalome atsikratyti:„“be žydrų“ – t.y., be mums iš užsienio brukamos seksualinių iškrypimų ideologijos, „be juodų“ – t.y., be juodųjų pinigų bei liberastinių „abonentinių“ tradicijų, „be raudonų“ – t.y., be komunistinio raugo, vis dar kankinančio mūsų visuomenę.

    Ar jūsų nuomone Briuselio diktatas Lietuvos Respublikai yra suvereniteto ir laisvės apraiška? O gal manote kad komunistinėje sovietų sąjungoje klestėjo laisvė ir žmogaus teisės?

  3. Post
    Author
  4. Įdomu kuo remiantis autorė siekia uždrausti patriotinės minties sklaidą mokyklose?
    Gal autorei nepatinka patriotų ne kartą ginklu ginta ir krauju lieta Lietuvos laisvė?

  5. Post
    Author
  6. Girdėjau gandes, kad žurnalė „Valstybas” ketina likviduotis, perskaičiusios šitą jūsų komentarę.

    Sovietų aukus apskaičiuoti yra žymiai paprasčiau, nei Europe išnaikintas žydes. Nebent Paleckė imtų neigti ir KGB dokumentacijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.