Gyvenimo ir darbo pusiausvyra

Ar matėte šitą? Ačiū Monikai, kad parodė.Teisingi teiginiai: „Kai kurie darbo ir karjeros pasirinkimai yra iš pašaknų nesuderinami su prasmingu kasdieniu įsitraukimu į jaunos šeimos [gyvenimą]“, taip pat – „Visuomenės, kurioje gyvename, realybė yra tokia: yra tūkstančių tūkstančiai žmogų, gyvenančių nepakenčiamoje neviltyje, kai dirba daugybę sunkių valandų darbuose, kurių nekenčia, kad galėtų nusipirkti daiktų, kurių jiems nereikia, kad padarytų įspūdį žmogoms, kurių nemėgsta.“ Jis labai paskendęs sėkmingos savo likimo kalvės ideologijoje, nebūtinai visoms prieinama tokia prabanga pagalvoti ir pasirinkti, bet man patinka, kaip jis teigia, jog firmos ir vyriausybės neišspręs darbo ir gyvenimo problemų, nes verslai iš principo veikia pagal kitokią logiką.

Vakar prisiminiau ir pagalvojau, kad 2006-aisiais turėjau daug tobulų dienų pagal tai, kaip jas suprantu. Seni geri laikai 🙂

Comments 3

  1. Pažiūrėk filmą: http://topdocumentaryfilms.com/fermats-last-theorem/, ir pagalvok, kiek mažai šis žmogus būtų nuveikęs, jei būtų vadovavęsis šitoje TED prezentacijoje paminėtu „idealios dienos” siekiniu.

  2. Post
    Author

    Su kai kuriomis pastabomis sutinku, ir patikėk, labai daugelyje diskusijų siūliau draugėms ir pažįstamoms nesivadovauti stereotipais, pripažinti įvairovę RKB viduje ir turėti daugiau elementarios pagarbos. Nesutinku su nuomone, kad žmoga, išliekanti religinės-kultūrinės struktūros, „į kurią” gimė, viduje, negali mąstyti kritiškai ir pan. Visada iš išorės ir iš vidaus skirtingai atrodo, ir dažnai žmogos, besipriešinančioms stereotipams apie vienas grupes, sėkmingai vartoja ir reprodukuoja stereotipus apie kitas. Sakyčiau, kad RKB atveju taip yra iš dalies dėl to religinio-kultūrinio sulipimo, sumaišančio, kas yra grupės vidus, o kas – išorė. Esu sutikusi daug kairiųjų ateisčių, kurios buvo krikštytos (prieš savo valią – dar nemokėjo kalbėti) ir bent iš dalies savo kritiką RKB grindžia būtent savo neigiama patirtimi bažnyčioje vaikystėje. Taigi nors jos žino tokius bendruosius principus kaip „nesityčiok iš kitokių dėl jų kitoniškumo”, „toleruok tai, kaip žmogos susiformavo dėl ne savo pasirinktų aplinkybių”, netaiko to RKB, kaip kad taikytų, pvz., musulmonėms, jei neišpažįsta šios religijos, nes mano, kad RKB yra ne tas soc. moksluose aptariamas Kitas.

    Tokios nuoskaudos reprodukuosis bent jau tol, kol RKB neatsisakys bet kokių pretenzijų į kultūrinį ir politinį monopolį: nesuteiks apostazės to norinčioms ateistėms, nenustos kištis į tokių kategorijų kaip šeima teisinį reglamentavimą, pretenduoti būti visos visuomenės moralės sargu, nepakvies krikštytis sulaukus sąmoningo amžiaus, o tuoktis bažnyčioje – tik jei tikrai planuojama krikščioniškai gyventi, kai liausis kalbėti apie skurdą ir demonstruoti turtus, siekti pelno nemokant mokesčių (per patalpų nuomą senamiesty ir nustatytą keliašimtinę „auką” už krikštynas ar vestuves) ir t.t. Kol žmogos jausis bejėgės nusikratyti „pagal gimimą” priskirto priklausymo, tol, tikėtina, kai kurios ieškos būtų „įgelti”. Taigi Lietuvoje stereotipų konstravimas apie RKB nėra iš tų pačių motyvų, kaip stereotipų konstravimas apie musulmones, – daug aršių kritikių turi labai asmeniškos patirties su RKB.

    Dėl anarchisčių: jos niekada vienos kitoms neatstovauja, nebent yra deleguotos, taigi italės ir lietuvės veikia visiškai savarankiškai, nebūtinai vadovaujasi tomis pačiomis idėjomis. Stankeras tuo metu aktyviai siekė „nuvalyti” savo reputaciją, todėl ir parašiau, kad geras gestas tam būtų vienareikšmiškai atsiriboti nuo tokių palaikytojų.

    Jei nuotrauka tikrai suklastota, galima apie tai pranešti anarchija.lt redaktoriams.

  3. Daiva, norėčiau pasiteirauti pačios nuomonės dėl vieno dalyko, nesusijusiu su šiuo straipsniu, bet tiesiog paprasčiausiai rašyt po pačiu naujausiu.

    Taigi. Man kartais peržiūrint visokius kairiųjų ir anarchistų blogus, lietuviškus ir ne, susidaro įspūdis, kad vienas iš jų autorių priešininkų par exellence yra katalikų Bažnyčia, greta didžiojo G8 ar buvusio JAV prezidento Bušo.

    Na, čia viskas tvarkoj. Jei nepatinka, tai nepatinka. Blogai yra kas kitka: didžioji dalis žinių apie katalikus yra iškraipymai, sarkastiški pasityčiojimai, iš konteksto išimti dalykai, folkloras, didžiosios daugumos požiūrių neatitinkantys ekstremistų pareiškimai ir t.t.

    Tipinis pavyzdys yra kad ir šitas straipsnis lietuviškame anarchija.lt:
    http://www.anarchija.lt/component/content/article/81-istorija/27003-petras-dargis-nacizmo-istaka-atsakymas.html

    Čia praktiškai kiekviena pastraipa yra nesąmonė. Pradedant nuo nuotraukos, kurioje vaizduojamas „Hitleris ir popiežius”. Nesunku patikrinti, kad popiežius niekada nesusitiko su Hitleriu, kaip ir tai, kad Vatikanas tikrai nebuvo draugas nacistiniam režimui: buvo aišku koks tai vilkas. Tačiau dešimtmečiais tarp kairiųjų skleidžiama nuomonė, kad Vatikanas su naciais ėjo žingsnis žingsnin, nevengiant ciniško melo – kad ir su ta nuotrauka. Tam Dargiui reiktu nusipirkti kokią rimto Oksfordo istoriko – būtinai žydo arba netikinčio – parašytą knygą apie žydus, inkviziciją ir perskaityti. Jei pajėgus.

    Kaip bebūtų, kiekviena tikra ar tariama katalikų nuodėmė kaip mat internetu pasklinda – lydima apokaliptinių komentarų – po anarchistų ir kairiųjų puslapius. Juos skaitant net gražu, kaip kovojama už laisvę, teises, minties polėkius ir pan. Gražu žiūrėti į tą tarptautinį mobilizavimąsi: koks „nuplaukęs” protestantas drąstiškai pasireiškia kokioj Pietų Afrikos respublikoje, o mūsiškiai jau kitą dieną praneša Lietuvoje su pamoralizavimais apie katalikų fašizmą, jų slaptą inkvizicijos ilgesį ir pomėgį maudytis kraujo voniose.

    Bet štai, į akis pakliuvo žinia, kad balandžio 1 dieną į vieną Italijos kariuomenės dalinį atėjo paštu paketas, kurį atidarė toks nelaimėlis pulkininkas, 41 metų Alberto Albimonte. Tai jam kainavo penkis pirštus, rankos lygtais nereiks amputuoti, galbūt ir vienos akies nereiks išpjauti. Neformali anarchistų federacija pasiuntė „dovanėlę”, savidarbę bombą. Tomis pat dienomis po tokį pakelį iš tos pačios organizacijos gavo dar Šveicarijos branduolinės energijos organizacija ir vieno Graikijos kalėjimo viršininkas.

    Paguglinau ir neteko nė viename Lietuvos kairiųjų ar anarchistų bloge užtikti šios žinios, tad ir komentarų, jog jie atsiriboja nuo tokių metodų, nuo prievartos ir t.t.

    Tuo tarpu, kai virė čia Stankero reikalas, mačiau Tavo griežtoką nuomonę, jog kažkur užsienyje kažkokiems ultroms manifestuojant už Stankerą, šis turi greit ir viešai nuo jų atsiriboti, nors gal ir pirmą kartą apie juos išgirdo. Nes jei ne, tai reikštų, kad…

    Kadangi mačiau porą kartų Tave užsimenant apie pažintis su jais, tai ką gi, analogiškai, turėtų daryt mūsų namų anarchistai po šitų italų anarchistų pasireiškimų? Gal ir kairieji pacifistai ką galėtų pasakyt?

    Ir ką daryt anarchija.lt svetainei, skelbiančiai klaidinančias nuotraukas (ar užrašus po jomis)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.