Apie kalbą ir seksą

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus.Kelios citatos:

„2006 – 2008 m. 17 proc. jaunuolių ir 29 proc. merginų buvo nekalti. 2002 m. nekaltybę buvo išsaugoję 22 proc. merginų ir vaikinų.“

„Užtai daugiau nei pusė 15 – 24 m. jaunuolių turėjo oralinio sekso patirties iki pirmojo visaverčio lytinio akto.“

Antroji citata įdomi. Pasirodo, intymaus bendravimo (terminą pasiskolinau iš filmuko „Simpsonai“ lietuviško įgarsinimo, man labiau patinka nei „lytinis aktas“) „vertę“ lemia „įsiskverbimas“. Buvo – vertė yra visa, nebuvo – ne visa. Koks paprastas pasaulis… Aš nesu prieš, kad įvairios žmogų grupės diskutuotų apie tai, kas vertinga, bet žurnalistiniame straipsnyje, juolab trumpojoje žinutėje, reikėtų apsispręsti, ar vartoti kiek įmanoma neutralią mokslinę terminologiją, ar pateikti pasvarstymus dėl verčių. Jei pastarasis variantas, tesimato, kas rašė straipsnį ir kas taip mano.

O kaip su tais kaltaisiais? Kaip gerai žinome, kaltė yra tada, kai padarai kažką bloga ir save baudi arba esi nubaudžiama. Prisimenu, kažkada seniai tada dar paauglys brolis apie kažkokią situaciją pavartojo tokią frazę: „Merginos diskutavo, kurios iš jų nekaltos, o kurios – kaltos.“ Nuo tada ir pradėjau mąstyti apie šį žodį. „Nekaltybė“ tiko paskenduolės laikams, bet ne šiuolaikinei visuomenei ar juolab ne tai visuomenei, kokią norėtume sukurti. Religingos katalikės dažnai mieliau vartoja žodį „skaistumas“, kuris apibūdina tam tikrą pasiryžimą ir savidiscipliną. Sutuoktinių pora, įgijusi pirmos intymių santykių patirties, yra skaisti, o intymių santykių neturėjęs paauglys, varvinantis seilę į „Playboy“, – nėra. Manau, šis terminas sąžiningesnis, bet neuniversalus, nes netinka visoms vertybių sistemoms. Viešajam kalbėjimui reikėtų kažko kito. Bet ko? Nesunku vietoj „nekaltybės praradimas“ vartoti „pirma intymių santykių patirtis“, bet kaip trumpai ir aiškiai apibūdinti būseną iki šios patirties? Tenka vaduotis griozdais, kurie skamba truputį kaip klinikinė kalba. Bet niekur nedingsi.

Dabar dėl (atsi)davimo. Kaip puikiai žinote, šis žodis yra labai nesimetriškas lyčių atžvilgiu. Apie heteroseksualius vyrus taip nesakoma, ir tai plaukia iš įsivaizdavimo, jog jie aktyvūs, „(pa)ima“. Tiek, kiek ėmimas skamba agresyviai, tiek davimas skamba pasyviai ir remiasi praeities ideologinėmis nuostatomis: kad moters malonumas yra antraeilis dalykas, o jos pareiga – pirmaeilis, priešingai nei vyro, kad moteris yra pasyvi ir yra pasirenkama, o ne renkasi. Atiduoti savo kūną reiškia tarsi iš jo išeiti, nebevaldyti jo, patikėti visą valdžią kitai žmogai. Bet tai yra normatyvinis matmuo: tam tikras paliepimas, kaip turi būti, labiau nei socialinė realybė. Slavojus Žižekas knygoje „Smurtas“ aprašo atotrūkį tarp realybės (socialinės) ir realumo (fizinio). Manau, čia kaip tik tai.

Ir štai kaip pagal užsakymą – labai įdomus tinklaraštininko Tomo Vilucko įrašas, su kuriuo norisi papolemizuoti. Aišku, kiekvienai spręsti, kaip laikytis religinių pasninkų. Puikus T.Vilucko pastebėjimas, kad pasninku turi būti solidarizuojamasi su stokojančiais, yra labai geras argumentas. Tačiau aš norėčiau jį praplėsti. Niekada iki šio įrašo nesusimąsčiau apie ilgalaikio susilaikymo nuo intymių santykių prasmę (net musulmonams tai liepta tik iki saulėlydžio), bet, perskaičiusi T.Vilucko teiginius, pagalvojau, kad toks susilaikymas prasmingas. Jis turėtų priminti poroms, o ypač – sutuoktiniams, kad kitos žmogos buvimas šalia – prabanga, gaunama iš malonės (kad sutikome, kad simpatija abipusė, kad pakenčia mūsų ydas…), už kurią reikia jaustis dėkingoms. Lygiai taip pat harmoningi, reguliarūs intymūs santykiai su ta žmoga – dovana, kuri įmanoma dėl to, kad ta žmoga kasdien patvirtina ir pratęsia savo buvimą šalia. Iš viso lietuvių kalbos seksualinio žodyno labiausiai negaliu pakęsti žodžio „santuokinės pareigos“. Manau, primityvu ir nuodinga laikyti santuoką kažkokiu licencijos ar patento įsigijimu, leidžiančiu neribotai „imti“ kitos žmogos ir „duoti“ savo kūną kitos žmogos vartojimui. „Du taps vienu kūnu“ suprantu kaip „taps vienu socialiniu vienetu, namų ūkiu“. Argi ne kiekvienam aišku, kad net labai viena prie kitos pripratusios žmogos sueityje yra atskiros, mąsto ir jaučia, veikia savarankiškai?

Nesimetriškas žodynas prisideda prie to, kaip maskuojami ir visuomenės nepripažįstami nusikaltimai žmogos orumui, įvykstantys santuokoje, bet taip pat ir partnerystėje ar šiaip porų gyvenime, tarp kurių seksualinė prievarta – dažnas, bet sunkiai sociologiškai išmatuojamas reiškinys. Į ją įeina ne tik fizinė prievarta, bet ir psichologinis spaudimas, baudimas kitose santuokinio gyvenimo srityse (kas susiję su šeimos biudžetu ir pan.), vertimas lytiškai santykiauti kaip toks, vertimas lytiškai santykiauti tokiu būdu, kuris nepriimtinas kitai žmogai, apgaulė, sutarus dėl apsaugos vienaip, o pasielgiant kitaip ir t.t. Nors sunku statistiškai apskaičiuoti seksualinio smurto porose paplitimą, jis atspindėtas mene, pvz., klasikiniame romane „Tuštybės mugė“ ar mano neseniai matytame filme (et, pamiršau pavadinimą) apie iškilią švedų fotografę.

Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Daug labiau paplitęs, tikėtina, yra visoks šaipymas, psichologinis spaudimas, juokeliai su draugėmis, kai sutuoktinė neatitinka lūkesčių. Tai yra ne tik tam tikras agresijos perkėlimas iš kitų socialinių santykių (pvz., darbovietės), bet ir nuodingo įsivaizdavimo, kad buvimas poroje, o ypač santuoka suteikia monopolines teises į sutuoktinės kūną, tiesioginis rezultatas. Feministės teigia, kad ir moteris, ir vyras turi turėti teisę bet kuriuo metu atsisakyti lytinių santykių (withdraw consent) ar pasirinkto jų būdo, net jei procesas įsibėgėjęs ir pirminis sutikimas buvo gautas. Absoliučiai niekas, nei sutuoktinė, nei darbdavė, dėstytoja, kolegė ar verslo klientė, nei geradarė, nei sutenerė, nei visuomenė negali iš žmogos reikalauti lytinių santykių ir laikyti jų pareiga. Taškas.

Manau, religingoms žmogoms, tarp kurių, deja, dažnai pasitaiko įsivaizdavimas, kad iki santuokos reikia susilaikyti, o po santuokos sutuoktinė tampa priklausomu asmeniu, saistomu pareigų, toks pasninkas gražiai, nepiktai primintų, kad niekas nėra savaime suprantama. Jiems religinis susilaikymas turėtų priminti, kad sutuoktinės pareigos Dievui visgi aukščiau „pareigos“ santuokoje, o tai jau vis šiokia tokia pradžia. Harmoningai ir pagarbiai santykiaujančioms poroms susilaikymas galėtų priminti, kad kitos žmogos buvimas šalia neturėtų būti priimamas kaip savaime suprantamas, o tai yra tos žmogos laisvas sprendimas, priimamas ir nutraukiamas tos žmogos valia. Ir tol, kol laisvas sprendimas reiškia jaukų ir darnų buvimą kartu, reikia jaustis dėkingiems.

Žmonija pamažu įsisąmonina, kad tai galios žaidimai, manipuliacijos ir prievarta intymiame gyvenime yra nešvarūs, o ne patys intymūs santykiai.

7 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Tai taip, galima taip ir vadinti, kad jaučiasi, siekia tapti vienu, o ne tampa pačiu sueities faktu. Beje, man labai patinka matyti, kad vartojate mano gramatines formas 🙂

  2. Jonas

    Nevisai supratau nepasitenkinimą dėl frazės „Du taps vienu kūnu“. Pirmiausia, šis tapimas yra simetriškas abiejų lyčių atžvilgiu. Antra, nors ir pritariu minčiai, kad sueities metu žmogos išlieka individualios, ši frazė greičiau yra siekiamybė bent trumpam pasijusti vienu kūnu, viena mintimi. Nes juk kai labai myli, ar ne to (kartais) labai norisi — atiduoti save visą ir gauti visą kitą žmogą?

  3. Žilvinas

    Mane dar labai erzina „kur tavo antra pusė“. Taip paklaustas visada rodydavau gestais, kad mano abi pusės su manim.

  4. L

    ha, turejau omeny „pirmas kartas“, nezinau kodel „pirma naktis“ parasiau skubedama 🙂

  5. L

    „nekaltybes praradimas“ snekamojoj kalboj dar vadinama „pirma naktis“ 🙂 skamba neutraliau, bent jau man mieliau naudojasi, nors ir daugiaprasmiska si israiska.

    jau kelinta kart paskaitau tavo bloga, labai patinka! ir respect’as uz zodi „zmoga“!!! 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*