Puiki proga prisiminti seną, bet vis dar aktualų straipsnį apie vyrų profeministų grupelę. Manau, šaunūs jos nariai kalba patys už save, mano komentarai nebūtini.
Puiki proga prisiminti seną, bet vis dar aktualų straipsnį apie vyrų profeministų grupelę. Manau, šaunūs jos nariai kalba patys už save, mano komentarai nebūtini.
Comments 2
Author
@nemo:
Na taip, tai jos ir dekonstruojasi. Kiekvienas sprendimas atsiranda iš tam tikro iššūkio, ir nekas, kai pretenduoja tapti amžinu visų problemų raktu. Pavyzdžiui, tautinė valstybė buvo sprendimas, kaip išardyti represyvias imperijas, bet vėliau buvo pamatyta, kad tikėtis diskretinio etno-socialinio „kraštovaizdžio” griežtai apibrėžtoje teritorijoje – mažiausiai naivu.
Sutinku, kad teoriškai galima seksistinio objektifikavimo ir nelygybės atmetimą išvesti iš religijos ar kitų idėjinių sistemų. Bet jos yra galima, tačiau nepakankama sąlyga. Matome, kad tai neveikia. Esu sutikusi katalikių, kurios palaiko mirties bausmę, ir labai „padorių” žmogų, kurios nepajaučia ir nesusimąsto, kad kažką diskriminuoja ar žemina.
Feminizmas yra teorija ir politinis judėjimas. Jis atmeta tokį mąstymą apie visuomenę, kad egzistuoja du griežtai atskirti savybių rinkiniai – „vyriškas” ir „moteriškas”, ir tie rinkiniai individams priskirtini pagal biologinę lytį. Tada tam tikros savybės sietinos su galia, o kitos – su paklusimu. Tada tam tikra asmenų grupė turi galią, kita gi privalo nusileisti. Feminizmas teigia, kad galima kryptingai keisti ir pertvarkyti tas visuomenės struktūras, kurios palaiko tokią santvarką. Ir kad tam pavykus, žmogos bus laisvesnės rinktis savo gyvenimo kelią ir įgyvendinti savo laisvės sampratą. Štai ir knygų mugėje A.Tereškinas pristatė savo tyrimo rezultatus, rodančius, kad vyrai kenčia dėl spaudimo būti mačo.
Kai pries desimtmeti buvau isimylejes sociologija, taip zavejo visokios dekonstrukcijos. Rodes, atskleidzia tiesa, nuvalo nuo akiu apnasas. Tik paskui palengva iskilo, o paskui ir isitvirtino itarimas, kad dekonstrukcija tuo pat metu yra konstrukcija: teoriniu poziuriu tokia pat ideologija, kaip ir iskonstruotoji. Tada blaiviai atsikvepi, ikvepi oro, nusiramini ir paziuri kas ja daro. Ir pamatai, kad ja daro tokie pat zmones, kaip ir anksciau, nei labai geri, nei labai blogi, kartais arogantiski, kartais nuosirdus ir t.t.
Taip ir siame straipsnyje – vyrukai kalba apie seksizma, feminizma ir is viso to gimstantis pagirtinas samoningumas, kurio iliustracija stai tokia:
„Feminizmas – pagrindinė mūsų santykių dalis. Pavyzdžiui, abu puikiai sutariame dėl to, kad namų ruošos darbus turime dalytis po lygiai. Manau, visai sėkmingai tai ir darome! Feminizmas yra mano gyvenimo filosofija”
Taciau tikra beda yra tame, kad nereikia buti feministu ir antiseksistu, kad dalytumeis namu darbus po lygiai. Tai taip paprasta ir elementaru. Uztenka banalaus saziningumo ir padorumo, kad dalintumeis darbus pusiau. Nereikia but feministu, pakanka but kataliku, kad simta karta butum girdejes, jog reklamos su automobiliais ir pusnuogem merginom yra kuno ir moteru subanalinimas, nuvertinimas, sudaiktinimas, suobjektinimas.
Tai stai, ikvepus oro ir ramiai pasiziurejus, pazangusis profeminizmas anei vienintele alternatyva, anei butina, anei isskirtine savo turiniu. Konstrukcija tarp konstrukciju. Ar isgelbejimas ir visuotines santarves receptas? Abejoju.