Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Prisipažinsiu, labai nemėgstu nuvalkioto sprendimo praeitį vaizduoti juodai-baltai. Tas antikvarinių nuotraukų efektas žiūrovei esą turėtų sukelti romantiškos nostalgijos spazmus. Kaip kažkas iš tyrėjų paironizavo, kuriamas įspūdis, kad praeityje žmogos gyveno nespalvotai. Paprastai taip rodomi ir veikėjų prisiminimai. Taigi šis sprendimas anaiptol ne meniškas, o atsibodęs ir holivudinis.

Vaizdai, tiesa, buvo gražūs. Tiek ramūs, paprasti peizažai, tiek detalūs, įdomūs portretai operatorei pavyko šauniai. Dar man patiko tai, kad filmas nepretendavo atverti mistines duris į veikėjų sielos gelmes. Visi charakteriai ir siužeto linijos neišbaigtos, nuvilnija išties kaip kaspinai, ir autoriai nejaučia pareigos jų kaip nors dramatiškai nukirpti. Tiesą sakant, filmą beveik būtų galima pavadinti kriminaline ne-drama. Kaimelyje viena po kitos pradeda vykti nelaimės: gydytojas nukrinta nuo arklio, užsimuša valstietė… Gyventojai įtaria, kad kažkas tai daro tyčia. Bet ir anksčiau kaime nebuvo idilės (už ką autoriams pagarba, nes kaimo idilė prieš įvykstant baisiems įvykiams – banalu), visi nemėgo barono, konkuravo tarpusavyje, jautė įtampą dorodamiesi su skurdu.

Įvairūs ženklai ir istoriją pasakojančio mokytojo samprotavimai veda link versijos, kad prie nelaimių nagus prikišo kaimo vaikai. Gyvendamos po milžinišku spaudimu, nuobodžiaujančios ir patiriančios nedaug švelnumo, jos laikosi gaujomis ir kuria kažkokią savą pasaulio logiką. Tačiau iš principo jos niekuo neišsiskiria, ir niekam nepavyksta užčiuopti siūlo galo. Filmas bando parodyti, kad auga itin žiauri, šaltakraujiška ir nejautri karta, pasiryžusi žiauriai keršyti už patirtą pažeminimą. Tačiau pats siužetinis sprendimas verčia klausti: „Tai ką?“ Sprendimo, tiesą sakant, nėra, ir režisierius gal tyčia norėjo žiūroves įklampinti į siužetą, bet nepaskandinti. Mokytojo meilės istorija, kažkokia perteklinė ir niekam nereikalinga, prilipdyta lyg holivudinis antspaudas, nes kitaip negalima, plėtojasi kažkaip atsainiai. Į siužetą lyg lauro lapas įmetamas Pirmasis pasaulinis karas, užuomina apie kurį verčia spėlioti, kad greičiausiai daug didesni žiaurumai savo svoriu nušluos smulkias kaimelio nelaimes, bet to karo kažkaip nėra, jis tik įveda istorinę perspektyvą, nes tamsus kaimo gyvenimas be elektros ir kitų modernizacijos atributų galėjo plėtotis ir ankstesniu laikotarpiu.

Atsainus požiūris į meilę, karą ir siužetinės linijos kanonus (pvz., kad pabaigoje konfliktai kažkaip išsispręstų arba pabaiga nustebintų parodžiusi, kad kaltininkas ne tas, apie ką galvojome) yra teoriškai visai gaivus. Tikriausiai dėl to filmas buvo apdovanotas ir daug kam patiko. Bet man jis priminė genetiškai modifikuotų amerikietiškų viščiukų ir daržovių virimą (remiuosi draugės pasakojimu apie tai): įmeti vištą, daržovių, verdi verdi, o sultinys neišeina. Greičiausiai taip ir norėta – paimti tuos būtinus filmų komponentus (kartų konfliktą, žiaurumą, karą, meilę) ir pastatyti pakampėje, neskiriant jiems dėmesio ir neplėtojant. Ne paliekant juos neužbaigtus, kaip mėgsta, pvz., Takeshi Kitano. Filme nebuvo nieko intensyvaus, galbūt tyčia. Galbūt viską išspręsti palikta tai belaikystei, kuri nei leidžia suprasti, kad praeityje buvo kitaip, nei nurodo, kaip bus ateityje.

2 komentarai

  1. nemo

    O as ruosiuosi nueiti i tokia viena „groteskisko jumoro“ britiska komedija, jei spesiu per artimiausias dvi savaites. Dar neseniai maciau „Unknown“, kriminalinio zanro. Nieko blogo nepadarys tiems, kurie i filma eina apsunkusios galvos prablaskyt, o ne egzistenciniu pamusalu austi. O as ejau del Liam Neeson. Tiesiog patinka ziuret i sita grubu, impozantiskos figuros, bet tuo pat metu kazkokios melancholijos kupina vidutiniu vaidmenu aktoriu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*