Lytinis švietimas kaip viešosios politikos sritis

Turėčiau užsiimti visai ne tinklaraščiu, bet sudomino šis tekstas. Autorė lygina „biurokratinės“ pakraipos lytinį švietimą su religinės/vertybinės pakraipos lytiniu ugdymu, neslėpdama, kurį propaguoja. Pabaigoje ji siūlo „specialistų“ parengtas lytinio ugdymo programas ištraukti iš stalčių ir naudoti. Spėju, kai kurie iš Jūsų sakys, kad tokiems autoriams neverta gaišti laiko, kiti teigs, kad čia yra teisinga pozicija ir mano kritika – feministinis kabinėjimasis, bet pirma siūlau paskaityti šį tinklaraščio įrašą iki pabaigos. Beje, kai rašau, mechaninis pirštų įprotis vis stumia vietoje šaknies „lyt-“ rašyti „lyg-“, prie to dar sugrįšime.

Leiskite man, o dirbu aš viešosios politikos analitike (be kita ko), padaryti tam tikrus namų darbus už autorę. Tai, ką ji siūlo, tai ne susimąstymas apie vertybes, nauja švietėjiška iniciatyva ar veikla, reikalaujanti visuomeninės iniciatyvos, – ne, tai viešoji politika. Tai, kad ji lygina lytinį švietimą – viešosios politikos dalį – su lytiniu ugdymu ir neslėpdama propaguoja pastarąjį kaip alternatyvą lytiniam švietimui, rodo, kad autorė norėtų, jog lytinis ugdymas taptų viešosios politikos dalis. Viešoji politika – tai politinių programų įgyvendinimo ir tęstinių paslaugų visuomenei teikimo sistema, kuriai vadovauja vyriausybė, skiriama demokratiškai išrinktų atstovų. Viešosios politikos šerdis – viešasis sektorius, finansuojamas iš mokesčių. Viešoji politika (infrastruktūros kūrimas, valstybinių projektų vykdymas, paslaugų teikimas…) paprastai yra vykdoma ten ir tada, kai (a) teisingiau, lengviau ar labiau apsimoka tam tikrus dalykus vykdyti centralizuotai (pvz., teikti sveikatos apsaugos paslaugas), (b) infrastruktūra negali būti sukurta ar reikalingos paslaugos negali visiems, kam reikia, būti suteiktos kokiu nors būdu savarankiškai susiorganizavus individams, arba jei gali, tai neaiškus to tęstinumas ir kokybė (pvz., žmonės galėtų susiorganizuoti ir komunose mokyti pradinukus, bet kažkodėl iki šiol to neįvyko, o visuomenė sukonstruota taip, kad be mokslo – blogai). Ten, kur paslaugos teikiamos savarankiškai susiorganizavusių kolektyvų (pvz., NVO), viešasis sektorius gali paremti iniciatyvas ir padėti užtikrinti jų tęstinumą (populiaru Skandinavijoje). Kompiuterinės inovacijos diegiamos ir privataus sektoriaus, bet viešasis sektorius gali užtikrinti ilgalaikę perspektyvą ir užtikrinti, kad nebūtų ant ledo paliekamos privačiam sektoriui atrodančios neperspektyvios grupės (pvz., neįgalieji).

Taigi apibendrinant: viešoji politika demokratinėje valstybėje turėtų būti sudaryta iš to, ką gyventojai patvirtino savo balsavimu už tam tikrą rinkiminę programą, plius projektų, kurie vykdomi metai po metų (pvz., kelių tiesimas ir priežiūra). Viešoji politika tokioje valstybėje turėtų laikytis demokratinių  principų: veikti pagal daugumos valią ir mažumų teises, spręsti viešuosius reikalus.

Vertinant viešąją politiką, paprastai keliami trys pagrindiniai kriterijai: tinkamumas (kiek pasirinktos priemonės atitinka iškeltus tikslus), veiksmingumas (kiek pasiekiami rezultatai atitinka poreikius, dėl kurių buvo imtasi priemonių) ir efektyvumas (kiek finansiniai ir kitokie ištekliai, skirti priemonėms įgyvendinti, atitinka pasiektus rezultatus). Jei manote, kad migdau budrumą, neapsirikite, viskas čia vis dar apie Delfi komentarą. Aš teigiu, kad, jei autorė nori, kad lytinis ugdymas taptų viešąja politika, ji turi įvertinti visus šiuos aspektus.

Taip, viešoji politika neatskiriama nuo biurokratijos sąvokos. Ji yra įgyvendinama biurokratinių institucijų, dažnai – biurokratiniais metodais. Taip būtų įgyvendinamas ir lytinis ugdymas, jei autorės noras išsipildytų.

Lytinis švietimas daugumoje mokyklų išties įgyvendinamas biurokratiškai, remiantis liaudiška šio žodžio prasme. Jis remiasi pagrindiniais masinio švietimo principais, kurie yra taikomi Lietuvos mokyklose. Masiniam švietimui su Lietuvoje skiriamu finansavimu būdinga: didelės moksleivių grupės, grupių sudarymas pagal konvejerio logiką (pagal gimimo metus), standartizuotas turinio pateikimas ir žinių patikrinimas, techninė, į detales orientuota prieiga (pvz., mokoma atskirai Lietuvos ir pasaulio istorijos, kas menkina Lietuvos suvokimą pasaulio kontekste). Tokios sistemos pagerinimai ir jos sisteminių trūkumų ištaisymai, o tokių daugybė, paliekami individualiai iniciatyvai – motyvuotiems mokytojams ir mokiniams.

Lytinis švietimas susijęs ne tik su švietimu, bet ir su medicina. Vadinamoji Vakarų medicina pasižymi susitelkimu į simptomą ir jo pašalinimu per trumpiausią galimą laiką, ligų diagnozavimu ir klasifikavimu. Jai dažnai priešinama vadinamoji Rytų medicina, kuri tiria organizmą kaip sistemą, ligą laiko nereguliarumu, kuris taisomas ne naikinant simptomą, o stiprinant organizmą. Lietuvoje, žinodami sveikatos apsaugos sistemos finansinę padėtį ir susiformavusią kultūrą, nereikia ir sakyti, gauname konvejerines paslaugas, kuriomis esame apgydomi, o visa kita vėlgi paliekama gydytojų ir pacientų iniciatyvai (ir to yra daug).

Esu už pakankamą viešojo sektoriaus paslaugų finansavimą, jo plėtrą ir paslaugų kokybę, bet kartu – ir laikausi nuomonės, kad nereikia tikėtis valstybės-gelbėtojos. Biurokratiniais būdais teikiamos paslaugos turi užtikrinti, kad visi šias paslaugas gautų, ir tai yra svarbiausia. Visuomenė turi nuolat sekti, kad tie papildomi priedai nepriklausytų išimtinai nuo kišenės, bet, deja, paprastai būna būtent taip.

Grįžtant prie lytinio ugdymo, autorė iškelia gražių tikslų (mokyti sistemiško, pagarbaus požiūrio į savo ir kitų kūnus, ne skaidyti, o harmonizuoti žmogos žinių ir asmenybės raidą). Numanomos politikos išeigos – mokymo turinys (metodikos, vadovėliai, procesai). Galima nuspėti, kad įeigos (ištekliai) – tos pačios viešojo sektoriaus lėšos, skiriamos dabartiniam lytiniam ugdymui.

Ar pastebite, kad ratai pradeda girgždėti? Autorė nesiūlo sistemiškai pertvarkyti švietimo ir sveikatos apsaugos (bent jau man pirmąją lytinio švietimo pamoką vedė seselė Kauno universitetinėse klinikose. Ji profesionaliai, be emocijų paaiškino, kokie galimi pasirinkimai intymiame gyvenime, kokios jų galimos pasekmės ir kokie galimi dorojimosi su nepageidaujamomis pasekmėmis būdai. Buvo rodomos schemos, filmas apie gimdymą. Grįždamos su draugėmis dalijomės įspūdžiais, kad, pasirodo, tiek vargo iš to proceso, nors apie jį patį seniai turėjome teorinių žinių, kas iš kur). Autorė nekritikuoja medicinoje įsigalėjusio fragmentuojančio požiūrio į žmogų ir standartizuoto švietimo. Iš to galima spręsti, kad ji savo siūlomą lytinį ugdymą norėtų įsprausti į esamus šių politikų rėmus. Kadangi, tapęs viešąja politika, lytinis ugdymas būtų vykdomas tokiais pat metodais, kaip įprasta, jis nepasiektų ambicingų asmenybės ugdymo tikslų, išskyrus tiek, kiek to imtųsi, kaip ir dabar imasi, iniciatyvūs pedagogai, NVO ir mokinių būreliai.

Taigi su tais pačiais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais vykdant ambicingas asmenybės ugdymo programas, braška efektyvumas. Kas tada liktų iš lytinio ugdymo? Deja, turiu pagrindo nuogąstauti, kad tik religinio turinio deklaracijos ir parama ribotai ir ribojančiai Šeimos koncepcijai ir pan. Taigi pažiūrėkime dabar į autorės intenciją, kaip aš ją suprantu po analizės (prieš analizę dariau prielaidą, kad ji nori pasiūlyti viešosios politikos alternatyvą). Autorė norėtų medicininę, techninę, standartizuotą, biurokratinę lytinio švietimo mokyklose programą pakeisti… deklaracijomis apie tai, kas, jos nuomone, svarbu ir prasminga. Analogija galėtų būti vaikų mokymas apie higieną: užuot mokius, kokių būna mikrobų, kada jie nepavojingi, o kada pavojingi, ir kaip taisyklingai plauti rankas, būtų mokoma apie rytinės mankštos svarbą, nes ji gerina imunitetą. Imunitetas, sisteminė prieiga, svarbu, bet negali būti higienos alternatyva. Net jei kažkas iš vaikų nutars, kad gali pasikliauti imunitetu ir rankų plovimas nebūtinas, tai nereiškia, kad, esant standartizuotam mokymui, reikia nustoti visus vaikus mokyti apie higieną. Galima vietoje standartizuoto siūlyti individualizuotą ugdymą, kuris atsižvelgtų į kiekvieno imunitetą ir įpročius, bet tokiam nėra išteklių. Standartizuotas mokymas remiasi vidutiniu žemesnės lūkesčių dalies standartu (t.y., visi vaikai mokomi, kaip plauti rankas, net jei kai kurie seniai išmoko iš tėvų, kiti gali pasikliauti stipriu imunitetu, o treti gyvena taip, kad niekada nė nesusitepa). Siekiamybė šiame pavyzdyje, žinoma, stiprus imunitetas, bet dėl įvairių priežasčių jis nėra čia ir dabar prieinamas visiems. Standartizuotas mokymas tuo tarpu turi būti skirtas visiems, ir net orientuojantis į geresnį pasaulį, nepamiršti gesinti gaisrų realiame.

Manau, analogija buvo nesunki. Autorė paprasčiausiai palygino realiai įgyvendinamą viešąją politiką, su visais jos ribotumais, su savo svajone apie tai, koks ugdymas turėtų būti. Tačiau, jei jį pavertus biurokratine praktika, iš jo liktų vien konservatoriškos deklaracijos, kurios pakeistų techninį mokymą, kaip saugotis, tai būtų demokratinių principų ir apskritai faktų dėstymo principo pažeidimas. Tai netiktų visiems, ir tie, kuriems nepriimtina autorės propaguojama vertybinė programa, liktų be jokio lytinio švietimo. Dabar gi tiems, kurie tiki šia programa, niekas nepateikia techninių žinių ir faktų kaip alternatyvos jai. Štai ir mums prieš daugiau kaip dešimtį metų mokykloje lytinio švietimo pamokas vedusi seselė nesufleravo, kada ir kokiais pagrindais užmegzti intymius santykius, su kokios lyties asmenimi, ką apie tai galvoti, ar saugotis, ar nesisaugojus nutraukti nėštumą, ar gimdyti. Ji tik mūsų galvose nubraižė algoritmą: jei X, tai A arba B. Jei A, tai Y. Jei B, tai Z arba Q. Taip, kaip mokykloje daro mokytojai, kurie neaiškina, kad integralai nuobodūs, užtat ekstremumai – jėga. Už tai jai mano pagarba. Tiesą sakant, seselė dargi kelis kartus pakartojo: „Jūsų pasirinkimas, ar/kaip/ką…“

Farmacininkų manipuliacijos, įvairios ligos, galų gale – įvairios su intymiu gyvenimu susijusios frustracijos yra labai rimtos problemos. Bet standartizuotame švietime jas spręsti deklaracijomis – neadekvatu. Negalima daryti prielaidos, kad visi staiga pasirašys po vertybine programa, nes taip tiesiog nėra. Negalima daryti prielaidos, kad staiga išsispręs sisteminės standartizuoto švietimo bėdos. Galų gale, tokių šalių kaip Filipinai, kur lytinis švietimas menkas, o vertybinių programų – nors vežimu vežk, patirtis rodo, kad kažkaip nei tų abortų nemažėja, nei pagarbos intymiame gyvenime nedaugėja.

Faktas, kad ne visi mokiniai ateityje turės šeimas. Tiesiog faktas. Romantiška meilė taip pat nėra žmogaus teisė. Ji reikalauja dviejų veikėjų, kurių poreikiai ir gyvenimo būdai daugmaž sutaptų. Tai niekam nėra garantuota. Kai apie intymų gyvenimą mokoma idealizuotai, realus pasaulis, su kuriuo vis tiek teks susidurti, sukelia šoką. Lygiai taip pat nusaldintos pasakos gali sukelti dar didesnes frustracijas, ypač turint galvoje, kad nei romantiška meilė, nei šeima negarantuoja kokybiško, saugaus ir pagarbaus intymaus gyvenimo.

2 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Klausimai geri ir svarbūs, bet nežinau, gal tai kartos ar kultūros skirtumai, kad aš nematau to dualizmo, kurį matote Jūs ir Jūsų draugė. Kažkodėl įsivaizduojama, kad arba „pasileidi“, arba nugyveni su tuo pačiu iki grabo lentos. Puikiai žinome, kad tarp šių kraštutinumų yra ištisas spektras, ir nematau priežasties, kodėl Jūsų draugė negalėtų užmegzti abipusiu pasitikėjimu pagrįstų ilgalaikių santykių, jei sutiktų ką nors, su kuo pajustų abipusę simpatiją.

    Susiorientuoti reikia padėti, bet nemanau, kad pradėti reikėtų nuo intymaus gyvenimo. Aš esu už holistinį mokymą, kad apskritai pagarba kitam žmogui turėtų būti pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Ta pagarba turėtų apimti ir darbą, ir vairavimą, ir sexą (įskaitant, beje, ir už pinigus). Nei „sexualinė revoliucija“, nei sudaryta santuoka, nei kito asmens apsirengimas nesuteikia teisės žeminti to asmens ar kažko reikalauti prieš asmens valią.

  2. Lina

    Autorei turėčiau pritarti, kad vertybės negarantoja patogaus gyvenimo.
    Tačiau pradžioje reikia susitarti kas yra patogus gyvenimas. Mano supratimu patogus gyvenimas yra tas pats vyras, kuriuo galiu pasitikėti, tie patys namai, kuriuose galiu pailsėti, tie patys vaikai, kuriuos matau augant ir augu pati.
    Mano sesuo, kuri išsiskyrė, gyvena pas kolegę, nes buvę namai kelia pernelyg daug prisiminimų apie tai, ko nebėra. Sprendžia problemą – ar pasileisti per trumpalaikius vyrus, ar pasilikti iš pagarbos sau taip kaip yra. Ir kiek besvarsto, aiškėja, kad patogių variantų kaip ir nelabai yra. Tas variantas, kuris veda į patogumą, beviltiškai prarastas.

    Dabar dėl seselių, kurios praveda paaiškinimus ir parodo kelias schemas. Pati autorė pastebėjo, kad ji jau ir taip viską žinojo iki tos paskaitėlės (kas iš kur). Todėl svarbesnis klausimas ne kas bus, o kaip pasirinkti. Seselė atkakliai kartoja, kai tai jūsų pačių reikalas. Nieko apie pasirinkimo pasekmes ilguoju laikotarpiu. Tik apie trumpą ir išimtinai techninę reikalo pusę.

    Tad klausimas – kas padės vaikui susiorientuoti pasirinkimų jūroje? Ar tai ne viešasis interesas? Ar tai ne vaiko interesas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*