Reportažas apie Holokausto iškraipymą – su priedais

Nesenas BBC radijo reportažas apie Holokausto istorijos iškraipymą buvo įdomus ir atliktas su BBC vardo verta kokybe. Labai stengtasi apklausti kuo daugiau žmonių, prisikasti ir prie valdžios. Tačiau turinys labai nuvylė. Reportažas tendencingas ir, deja, nežinia, tyčia ar netyčia maišo skirtingas politikos realijas taip, kad nesigaudantys situacijoje susidarytų išankstinę nuomonę. Suprantu, kad žurnalistė gali turėti nuomonę, bet tada turi atsisakyti pretenzijos į objektyvumą. Laikas, kada reportažas atliktas Lietuvoje, rodo, kad Holokausto neigimo „Veide“ skandalas įkvėpė atvykti čia, bet nei į skandalą, nei į reakciją į jį nesigilinama. Pradedama nuo bendrų teiginių apie tai, kad Holokausto neigimas tampa antisemitizmo instrumentu, primenami visiems žinomi faktai apie tas šlykščias Irano valdžios organizuojamas konferencijas. Tada vėl atsigręžiama į Rytų Europą ir leidžiama viską diriguoti prof. Dovid’ui Katz’ui. Pakeliui apklausiami keli tarptautiniai ekspertai, kurie į pabaigą vėl viską susieja su… nepritarimu Izraelio politikai. Nežinia, kas dar padėjo žurnalistei, – vertimai iš lietuvių kalbos gana nevykę (S.Alperavičius: „Aišku, tas mum labai nemalonu, ir mes nepritariam“ – vertimas: „It’s not that these swastikas are hurting – the reactions of the society…“, muziejaus direktorė: „Nėra informacijos, kaip sakyt, pateikimas…“, vertimas – „The tradition of this museum is to provide information on the Soviet…“ – bet gal tai santraukos).

Žurnalistė akivaizdžiai kalba D.Katz’o posakiais, pvz., žodis žodin – kad prosovietinės partizanės neturėjo kito pasirinkimo, nes „nebuvo britų ar amerikiečių karių Lietuvos teritorijoje“ (faktai teisingi, bet kuo čia dėti britų ir amerikiečių kariai?). Kad ir kokia gėdinga buvo ikiteisminio tyrimo prieš partizanes eiga (turiu galvoje tai, kad paskelbta, jog jos slepiasi, kai jas iš tiesų labai lengva rasti, taip pat – žiniasklaidos pašaipų toną, nušviečiant situaciją), tai nepaneigia, kad čia iškraipomi keli faktai. Teismo prieš prosovietines partizanes nebuvo, tik ikiteisminis tyrimas, todėl ne visai tiesa teiginys, kad jos „nei išteisintos, nei paleistos“. Taip pat vadinti dabartinę valdžią Rytų Europos šalyse „kraštutine dešine“ yra mažų mažiausiai netikslu, ir geriau nė vienas iš mūsų nesulauktume tokio momento, kai Lietuvoje į valdžią ateitų tikra kraštutinė dešinė. Kai paklausiau, kodėl D.Katz’as būtent taip vadina tuos, ką įvardija kaip elitą, jis pasakė, kad dėl to, jog „jam rūpimais klausimais“ šis elitas elgiasi kaip kraštutinė dešinė. Paklausiau, kuo tai skiriasi nuo kai kurių tvirtinimo: „O man sovietų trėmimai yra genocidas“, ir jis atsakė, kad elitas tikrai ksenofobiškas ir tikrai turi kraštutinės dešinės elementų. D.Katz’as yra prirašęs daug tekstų į britų ir amerikiečių spaudą šia tema, kurių intencijos, tikėtina, geros (skatinti kritinį mąstymą), bet rezultatai – anaiptol (vakariečiai nekritiškai pasitvirtina savo stereotipus ir pasijunta teisingesni už „barbarus rytiečius“, o nemažai lietuvių įsižeidžia, kai D.Katz’o citatos pertransliuojamos mūsų žiniasklaidoje). Visą kritiką, kurią rašau Jums, esu išsakiusi D.Katz’ui į akis.

BBC žurnalistės pasirinkimas – nė nepaminėti antisemitinių įvaizdžių naudojimo prancūzų, italų spaudoje (išklausiau labai įdomią paskaitą apie tai Budapešte, bet, deja, pamiršau lektoriaus pavardę): „Kitoje Europos šalyje būtų neįsivaizduojama…“ Tai nereikalinga, darant reportažą apie antisemitizmą Rytų Europoje su atvejo studija Lietuvoje, bet kuo tada dėtas antisionizmas ir Iranas? Pinti antisionizmą, kuris tikrai neklesti Lietuvoje (kartais „ultrapatriotai“ ką nors surezga apie „palestiniečių genocidą“, bet paprastai jie neprieštarauja ideologijai „kiekvienai tautai – sava šalis“, o jau elito, į kurį taikomasi, tai tikrai priešiškumu Izraeliui neapkaltinsi) su Holokausto istorijos iškraipymu – man nerimą kelianti tendencija, nes ji apsunkina debatus vietinėje viešojoje erdvėje, kai aš ar dar kas nors taip, kaip nesename skandale, prieštaraujame istorijos iškraipymui. Galiu čia atsakingai pareikšti 🙂 , kad Izraelyje buvau tokia pat kairioji kaip ir Lietuvoje ir draugavau su Izraelio kairiaisiais.

Kiek suprantu, žurnalistė pažinojo D.Katz’ą, jis jai papasakojo, kaip supranta reiškinius, ir ji atvažiavo tik medžiagos susirinkti. Tačiau iš BBC reporterės tikėčiausi daugiau kritiškumo argumentui, kurį kraštutinė ir nekraštutinė Izraelio dešinė naudoja bet kokiems savo veiksmams pateisinti. Antisemitinis antisionizmas yra milžiniška problema pasaulyje, ir ne tik Irane. Jis pasireiškia klasikinių antisemitinių įvaizdžių vartojimu (pvz., karikatūra: Izraelio premjeras, ryjantis kūdikius, – aliuzija į kūdikių kraują macuose), manipuliatyviomis nuorodomis į istoriją („jie visada jautėsi išrinktoji tauta“), sąmokslo teorijų kūrimu bei skleidimu ir dirbtiniu politinio režimo suplakimu su etno-konfesine tapatybe (beje, Lietuvos žiniasklaidai taip pat būtų laikas liautis apie izraeliečius sakyti „žydų kariai“ ir pan.). Tačiau, tą pripažinę, negalime leistis į manipuliatyvią išvadą, kad antisionizmas (net ir naivus ir primityvus, kurio, deja, gausu Švedijoje ir kuris pasireiškia kad ir palaikymu tam absurdiškam (čia mano blogas, tai galiu vartoti tokius būdvardžius) akademiniam boikotui) ir antisemitizmas visada eina kartu. BBC žurnalistės kalbintas ekspertas vynioja argumentą taip: lyginant Izraelio režimą su naciais, neigiamas žydų kaip aukų moralinis legitimumas, bandoma įrodyti, kad žydai esą ne geresni už savo žudikus, o gal ir blogesni. O tikrovėje nėra, anot jo, dujų kamerų palestiniečiams. Nors tas palyginimas su naciais yra nuvalkiotas ir vartojamas tikrai nejautriai (beje, taip pat ir Izraelyje), reikia prisiminti, kad naciais vadiname nacionalsocialistų partijos narius nuo 1933 m. bei panašiai ideologijai prijaučiančiuosius. Esu tikra, kad nacių partijoje buvo tokių „teisuolių“: „na, gal ir per žiauriai čia, gal ir nebūtina žudyti…“ (kai kurie norėjo neįtikusias socialines grupes deportuoti ar pan.)  – bet ir abejodami „galutiniu sprendimu“, jie vis tiek buvo naciai. Vadinamasis galutinis sprendimas taip pat išsiplėtojo su laiku. Dabar, žiūrėdami atgal laike, mes visada turime mintyje „galutinį sprendimą“, bet iki jo, kaip rodo Yad VaShem ir kiti Holokausto muziejai, vedė daugybė žingsnių: tam tikrų asmenų grupių išskyrimas, žeminanti propaganda apie jas, nužmoginimas, teisių ribojimas, viso gyvenimo reguliavimas, draudimas maišytis su kitomis grupėmims, suvarymas į getus, priverstinis darbas ir galiausiai – fizinis naikinimas. Kai kurie iš pirmųjų elementų įsiskverbia į politiką ir Europoje, ir Izraelyje (ypač žeminanti propaganda, diskriminacija ir nužmoginimas), ir nemanau, kad analitinis diskriminacijų sugretinimas reiškia nacių nusikaltimų menkinimą – bet tik jei akivaizdžiai pasakoma, kas su kuo lyginama. Pavyzdžiui, Izraelio kairė dažnai vartoja tokius sugretinimus: politika X yra kaip įstatymas nacistinėje Vokietijoje 193x metais… Toks teiginys ir tikslus (jei taip ir yra), ir emociškai pakrautas. Paprastai tokie palyginimai vartojami tada, kai tikslas – kreiptis į žydus ir susieti tai, kas vyksta su „kitais“, su visuotinai pripažinta istorine patirtimi. Kaip kažkada pasakė jauna prancūzė (žydė, kažkas iš senelių buvę koncentracijos stovykloje) mano hebrajų k. mokykloje, priminimas, kokie žingsniai vedė iki „galutinio sprendimo“, nereiškia šio reikšmės sumenkinimo, o kaip tik įprasmina atmintį, kviečiant visuomenę būti pasirengus, kad nieko panašaus nepasikartotų. Kai prie mano pažįstamo arabo pradėjo nepagrįstai kabinėtis Izraelio policija, jiems nuėjus, greta stovėjusi sena moteris prisipažino, kad drebėjo iš baimės, stebėdama tą kabinėjimąsi, o tada atitraukė rankovę ir parodė Aušvico tatuiruotę, sakydama, kad prisimena, ką tai reiškia.

Iliustratyvus alegorijos pavyzdys – NVO, padedančios pabėgėliams, kurios apeliuoja į istoriją: argi mūsų protėviai nebuvo atmetami ir siunčiami atgal įvairių vyriausybių, kai bėgo nuo nacių? Kad ir kokiomis žeminančiomis sąlygomis gyventų pabėgėliai (nesibodima jų vadinti „infiltrantais“), argumentas, panašu, kartais suveikia – pabėgėliai retai deportuojami, paprastai jie metų metus gyvena su neaiškiu statusu, bet jų vaikams garantuojama teisė į išsilavinimą.

Palestiniečių genocido Izraelio okupuotose teritorijose nėra, o ir pabėgėliai, išskyrus, pvz., sudaniečius, siunčiami ne į genocidą. Tačiau kai kurios politinės priemonės prieš palestiniečius prilygsta etniniam valymui – tikslinėms priemonėmis tam tikrai etninei ar religinei grupei iškeldinti iš teritorijos, panaudojant smurtą (Hebrone, palei sieną, Rytų Jeruzalėje…), o pabėgėlių situacija yra tikrai žiauri („kabantis“ statusas, skurdas, diskriminacija). Taigi palyginimai pasitelkiami arba analizei, arba emociniam įspūdžiui išgauti (pastarasis, žinoma, visiškai netinka akademinėms ar žurnalistinėms publikacijoms). BBC kalbintas ekspertas retoriškai klausia, kodėl Mianmaro ar Zimbabvės režimai nevadinami nacistiniais. Tačiau visuomenės sluoksniams, palaikantiems šiuos režimus, jei tokių yra, nuoroda į nacizmą nelabai ką reiškia. Be to, Izraelis yra įsipareigojęs demokratijai (nors ir neturi konstitucijos). Alegorijomis Izraelio valdžios kritikai šalyje ir už jos ribų siekia emocinio efekto. Na, o užstalės diskusijose ar interneto komentaruose daug kam išsprūsta visą valdžią pavadinti „naciais“, kaip kad kitiems tam tikras grupes – „talibanu“, „raudonaisiais“ (jei ir D.Katz’o „kraštutinė dešinė“ būtų toks atvejis, niekas nekritikuotų). O kur dar reportaže visiškai nepastebima skirtis tarp tų, kurie nepritaria einamajai politikai, ir tų, kurie apskritai norėtų nušluoti Izraelio valstybę nuo Žemės paviršiaus…

Šiaip ar taip, reikia įvertinti, kad žmonės stengiasi ir bando kažką atskleisti sau ir kitiems. Kad jie tai daro pagal savo ribotą supratimą ir yra priklausomi nuo informacijos šaltinių – tiesiog žmogiška, bet būtų įdomu užduoti tai žurnalistei porą klausimų. Man irgi yra pasitaikę pasiduoti informantų įtakai, tik BBC, žinoma, keliu aukštesnius reikalavimus. Tikriausiai sulauksiu komentarų, tai ką gi aš (politiškai) palaikau. Taiką ir santarvę visuose pasaulio kampuose, gerbiamieji. Atsisakau savo politines pažiūras sieti su kažkuriuo režimu, valstybe ar partija.

6 komentarai

  1. arvydas damijonaitis

    RAUDONIEJI NACIAI (NKVD – KGB struktūros,50 proc žydų) Lietuvoje,Ukrainoje,Rusijoje nekaltų gyventojų nužudė dešimteriopai( kaikurie šaltiniai nurodo šimteriopai) kartų daugiau negu rudieji naciai.Raudonųjų nacistų propagandisto ILJOS ERENBURGO nurodymas sunaikinti Prūsijos gyventojus buvo įvykdytas.Prūsija buvo paskandinta nekaltų gyventojų kraujyje,nužudyta 1,5 milijono kūdikių,moterų,senelių.30 tūkstančių lietuvininkų buvo suvaryti ant ledo lyties Karaliaučiaus pakrantėje,lytis užminuota ir susprogdinta.Tai yra karo nusikaltimai,kurie neturi senaties termino..“Nacių medžiotojai“ zuroffai galėtų pradėti ,tuo pačiu“ teisiniu“ pagrindu ,RAUDONŲJŲ NACIŲ medžioklę Lietuvoje,Izraelyje,Ukrainoje,Rusijoje..Ar Holokaustą patyrę žydai padės masines žudynes ,genocidinius nusikaltimus patyrusiems lietuviams gauti kompensaciją iš Rusijos? Arvydas Damijonaitis,žydų gelbėtojos vaikaitis

  2. Arvydas Damijonaitis

    Mielai Daivai rekomenduoju internete susirasti BIRUTĖ VERKELYTĖ,Lietuvos Konsulato darbuotoja,jai 95 metai,šviesus protas.apie Sugiharos istoriją gelbėjant žydus.Matome,kad žydams žymiai pelningiau reikšti savo dėkingumą japonui.Lietuviai žydams yra nykstamai mažas,nepelningas objektas Holokausto industrijai.Galėtume padiskutuoti jaukioje Vilniaus kavinukėje..Arvydas Damijonaitis

  3. nemo

    Reiketu del tikslumo ideti kelias dar nuorodas, savotiskai idomias. Pavyzdziui, bernardinu autoriaus straipsnyje buvo nuoroda i paties stankero interviu, kur jis stebisi kaip galejo buti taip nesuprastas. Tai butu maziausiai elementaru duoti nuoroda apie ta, kuris tapo visko pradzia, taip kaip buvo elementaru duoti nuoroda i jo provokacini straipsni.

    Lieku prie to, ka rasiau – ar Stankeras atsitiktinai parase tai, ko nenorejo parasyt, ar meluoja, kad nenorejo, nors norejo – yra jo sazines reikalas. Ir jo sazines negali persviesti ir pasakyt kas joje IS TIKRO YRA: nei NK95, nei Donksis, nei Vasiliauskaite, nei Katzas, nei Romos kataliku Baznycia. Galima tik isoriskai vertint – pagal isorines deklaracijas. Buvo vienos reiksmes deklaracija, kuri buvo paneigta,paskelbta priesingos reiksmes.

    Gerai, kad buvo issiaiskintos visos dviprasmybes – del autoriaus ir del Veido. Kita vertus, gana aisku, kad pasibaisejimo balsai ir riksmai buvo garsesni ir ilgesni nei vertejo. Nei tas istorikas koks tikras uniformuotas pamises nacis, nei Veidas „nacizmo tribuna“.

    Idomu butu pailiustruoti sia istorija ir tolimesniais Raco komentarais. Vienas ju – su ironijos doze – buvo skirtas Bielskiui, kuris, jau praejus kuriam laikui ir gavus visus paneigimus, toliau jautriai ir pamokanciai rase apie „holokausto neigima“.

    Toliau Racas parase kita komentara apie jo komentara, kuriame jis del savo komentaro Bielskiui velgi tampa blogu ir beveik antisemitu, nepaisant to, kad pries tai buvo vienas is pirmuju, kurie klause ka reiskia Stankero straipsnis Veide.

    Nedidele iliustracija, dar karta parodanti, jog yra susiformavusi kazin kokia holokausto dogmatika – jei nesauksi „taip taip taip“, jei pasakysi, kad dabar ne laikas kalbet ar daugiau kalbet apie holokausta – kai kas paskelbs ir prakeiks eretiku.

    Atrodo, kad dar reikia 50 metu, kol pasirodys is tikro subalansuotu istoriniu nuomoniu apie holokausta, nacizma, vokiecius ir t.t.

  4. Andrius B.

    Parasiau ilga komentara, bet viskas pradingo, nes neirasiau emailo. Zodziu, nekartosiu. Nelabai sutikau su tavo kritika. Kubiliaus vyriausybe/dauguma Seime galima vadinti „krastutiniais desine“ europietiskame prasme. Negirdejau tavo isgirstos minties, kad bet koks antisionizmas yra antisemitiskas. Buvo minimas Iranas ne veltui: anti-sionizmas ten YRA antisemitinis. Laida buvo apie Holokausto neigima, va ir viskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*