Stambulas: kur dar pasauly tiek spalvų?

Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulo grafiti

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel).

Šis miestas pilnas įvairiausių netikėtų derinių. Didelė centro dalis – paminklinės vertės sienos ir pastatai, kurių negalima modifikuoti. Taigi jie ir stovi, paversti į visokiausias turistybes, kad atsipirktų, nes kryžiuočius ir ką tik nori menanti žemė po jais nepadoriai brangi. Įdomus socialinis reiškinys – merginos su hidžabais, einančios susikabinusios už rankų su vaikinais. Daugelyje konservatyvių visuomenių nesiliesti su vyrais – svarbesnis kuklumo reikalavimas nei dėvėti hidžabą, o Turkijoje, atrodo, tai tikrai yra pasirinktas sprendimas, kuriuo išreiškiamos tam tikros socialinės ir politinės pažiūros. Gali būti, kad mažuose miesteliuose kitaip, bet šalyje, kur dar prieš porą metų hidžabai daug kur buvo draudžiami (dar Atatiurkas nusprendė, kad jie nereikalingi, nes tautos moterys visus, kiek tik reikia, saugiklius turi savo galvoje), jų dėvėjimas tikriausiai signalizuoja tam tikrą alternatyvumą, antikonformizmą. Žinoma, niekas neapibendrins kartą ir visiems laikams. Paklausiau ketvirtakursės studentės, ką hidžabus dėvinčios jos kursiokės darydavo pirmuose kursuose, kai įeiti į universitetą su hidžabu buvo draudžiama. Ji pasakojo, kad jos nusiimdavo galvos apdangalus prieš įeidamos ir pakeisdavo juos kepure arba peruku (visai kaip žydės ortodoksės!). Žodžiu, niekur nedingdavo poreikis prisidengti. Dabar gali sau vaikščioti kaip nori ir kur nori. Ne visiems tai patinka.

Užtat naujoji vyriausybė apribojo ką kita: esą aptikus nekontroliuojamą vaikų pornografijos tinklą, Turkijoje, nepatikėsite, draudžiamas Youtube tinklalapis. Kažkaip net sunku įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas, kai Facebook ir kituose kanaluose staiga nebebūtų galima pasižiūrėti visų [beverčių, bet bendravimui palaikyti reikalingų] juokelių, kuriuos siuntinėja užsieniečiai draugai.

Dūzgiančiame mieste nė nepagalvotum, kad esama tokių keistų draudimų, arba kad policija laisvai vaikšto į universitetus ir tikrina juos (patikėsi tada, kai kas nors papasakos, jog kai kurie studentai itin aktyviai įsitraukę į visokiausių politinių grupuočių veiklą). Kaip ir Izraelyje, Turkijoje itin stipri ir įtakinga armija. Tačiau daugeliu kitų dalykų stambuliečių gyvenimas nėra labai skirtingas nei Europos didmiesčių gyventojų. Daugybė visokiausių vartotojiškų malonumų, barai, klubai (kai gyventojų tiek, tikriausiai bet kokios pakraipos klubas gali tikėtis išsilaikyti), gražios vietos pasėdėti su gera kompanija, puikus transportas… Ir neįtikėtinai skanu. Puiki aviena, jūros gėrybės, šviežios daržovės, prieskoniai… Po lirą pardavinėjamos R. labai rekomenduotos geldelės: moliuskas jau viduje apkaišytas ryžiais, prieskoniais, ant jo užvarvinama citrinos sulčių, viena geldelės pusė naudojama kaip lėkštė, kita – kaip šaukštas. Sako, Graikijoje maistas dar skanesnis, – nebuvau, negaliu patikrinti, bet galėčiau šimtą kartų pakartoti: Stambule viskas dangiškai skanu. O kur dar turkiškos kavos ir visokių arbatų malonumai…

Turistinėse erdvėse darbuotojai susikalba begale visokių kalbų: anglų ir vokiečių – standartas, pageidautina bent pagrindai ispanų, prancūzų ir rusų k. Kartą, einant gatve pro turgų, vienas vaikinukas iš parduotuvės, man stabtelėjus, pasiūlė kaljaną ir pasakė: „Davaj davaj“ (kas nors, kas išmanote turkų kultūrą, gal man paaiškinsite, ar čia jau nepadori metafora? Lygiai taip pat nežinau, ką reiškia, kai neseniai sutiktų žmonių esi pakviečiama į „afterparty“. Švedijoje reikšmė gana aiški, bet Turkijoje gal tai tikrai nuoširdus draugiškas pakvietimas pasilinksminti, užsidarius klubui, ir atsisakyti nedraugiška? Bet kokiu atveju, toje situacijoje buvau ne viena ir pasakiau: „Eisiu ten, kur eis mano draugai“). Iš netikėtumo ir šiaip, nemėgdama būti nesunkiai identifikuota, spontaniškai atsakiau „Sorry, what?“ – nežinau, ar nustebsite, bet vaikinukas sumykė ir kaljano nebesiūlė!

Stambule tikrai verta apžiūrėti ir visas turistybes. Mėlynoji mečetė yra fantastiška ir, kaip kažkas pasakė apie viduramžių architektūrą, sukurta, kad beraščiai tikintieji galėtų įsivaizduoti, kaip bus danguje. Net ir itin raštingi nemusulmonai gali nesunkiai pasijusti ten ragaujantys kosmoso.

Žodžiu, labai rekomenduoju ir pati dar būtinai važiuosiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*