Holokausto diena – kaip atsimename?

Nežinau, ar kas nors vyko mokyklose. Savojoje rugsėjo 23-ųjų neatsimenu. Nežinau, ar kas nors vyko kapinėse, nes nesidomėjau. Prieš porą dienų atlikau interviu (laukite rezultato) apie tai, kodėl Lietuvai nesiseka taikytis su savo atmintimi. Dėl to taikymosi, tai visko tiek daug, kad žmogus ir nupušti gali, ką jau ten valstybė… Ir aš anaiptol nepretenduoju į galinčius kažką svaraus pasakyti. Kažkada turėjau idėją pasisiūlyti vesti Holokausto dienos istorijos pamoką savo buvusioje mokykloje, bet paskui pagalvojau: ai… O juk tyla labiausiai ir susideda iš „ai“.

Netylėjo užtat portalas Bernardinai.lt – net trys komentarai: Andriaus Navicko, Zigmo Vitkaus ir Vytauto Landsbergio. Gerai, kad rašo. Bet mane visada nepatogiai pasijusti priverčia vienas daugumos rašinių apie Holokaustą aspektas. Kažkodėl tiek Lietuvos politikai, tiek publicistai, tiek šiaip visokie žmogos visada skuba pabrėžti, kad Holokaustas sunaikino intelektualiai turtingą ir kūrybingą visuomenės sluoksnį, Lietuvą praturtinančią kultūrą ir „mūsų“ piliečius. Kitaip – nė pro kur, visa tai būtina paminėti. Nors šie įvaizdžiai įtaigūs ir tikriausiai veiksmingi (atspirties taškas – (neo)nacių teiginiai, kad buvo sunaikinta „mažiau, nei rašoma“ svetimos kultūros asmenų), man jie problematiški ir verčia susigūžti.

Pradėkime nuo piliečių. Nors esama bandymų paskelbti LVV Lietuvą atstovavusia, tikra valdžia, tikiuosi, kad jie neišdegs, nes būtų gėda. Taigi priešingu atveju Lietuvos, taigi ir jos pilietybės, tuo metu nebuvo. Senieji gyventojai galėjo būti buvę piliečiai, kažkiek bet kuriuo momentu galėjo atvykti iš kitur. Tas piliečių akcentavimas man panašus į mąstymą kažkokiais nuosavybės ryšiais. Aš žinau, iš kur jis atsiranda. Būtent iš to teiginio, kad žydai Lietuvoje esą buvo kitos kultūros ir dvigubo (ar jokio) lojalumo asmenys. Jų perkategorizavimas kaip Lietuvos piliečių leidžia konstruoti empatinius, solidarumo ryšius. Bet pabandykite įsivaizduoti užrašą Aušvice: „Čia buvo žudomi visokių valstybių, taip pat ir Lenkijos, piliečiai“. Hm… Būtų kažkokia nesąmonė, sutinkate? Mirusieji [turėtų būti] nekategorizuojami ir nesisavinami. Pilietybė – teisių rinkinys tam tikroje valstybėje ir kiek mažesnis teisių rinkinys jai draugiškose – galėjo būti visiškai bereikšmė sąvoka nenuspėjamoje karo situacijoje, sekusioje po tarpukario, per kurį sienos taip pat keitėsi dažniau nei kai kurių vargšų sermėgos. Man apskritai gana įtartinas tas iš pažiūros liberalus bandymas pilietybę paversti kažkokia tapatybe, turinčia sukurti emocinius saitus. Bet apie tai kitą kartą. Lygiai taip pat, jei atvirai, nejaukiai pasijuntu, kai Izraelio jaunimas važiuoja į vadinamuosius gyvųjų maršus, aplanko masinių žudynių vietas ir ten pakabina Izraelio vėliavą, priskirdami nužudytus žydus savo valstybei.

Kitas argumentas – klestintys žydų teatrai, dainos, dailė, laikraščiai, visuomeninės ir politinės organizacijos ir t.t. Suprask, vėl bandyta retinti Lietuvos inteligentiją. Argumentas, ko gero, paveikus, bet vėlgi jis man dvelkia pokraupiu ekonomizmu. Panašiai kaip ES strategijų preambulės, teigiančios, kad lyčių lygybė naudinga verslui, nes geriau panaudoja žmogiškąjį potencialą. Kitaip esą neįtikinsi. Na, gal taip, bet ar tikrai? Ir ar tikrai būtent šios publikos, su kuria kalbama, neįtikinsi kitokiais argumentais? Ar būtina apeliuoti į naudą ir žalą?

Man atrodo, kad tokių argumentų pasitelkimas rodo, kaip mažai Lietuvoje į kultūrą įsiskverbęs žmogaus teisių supratimas. Žmogaus teisės toli gražu nėra neproblemiška sąvoka, daug jų labai ideologiškos. Jos nėra kažkas, kuo reikėtų religiškai tikėti, bet tai yra galingas politinis ginklas, kovojant su smurtu. Žmogaus teisės atsirado Europoje ne todėl ar bent jau ne vien todėl, kad Europoje ir iki tol klaidžiojo geros, individą aukštinančios idėjos. Daug svarbesnis postūmis buvo tai, kad Europoje buvo žiauriausia inkvizicija, kruvini tarpreliginiai karai, kraupiausias fašizmas ir neregėtas kūrybiškumas kuriant naikinimo priemones. Kad ateities kartos kažko išmoktų, reikėjo viską surašyti ir stumti viso to įgyvendinimą – net jei ir kiek naiviai ir beatodairiškai. Na, bet aš čia nuklydau į abstraktybes. Esmė tame, kad žmogaus teisių nereikia užsidirbti ar nusipelnyti. Užtai jos taip ir vadinamos – ne teisuolių, konformistų, geruolių, „fainuolių“ teisėmis.

Noriu pasakyti tai, kad be geraširdžių gydytojų, įsimintinų intelektualų, savo darbais nemirtingų menininkų, nekaltų vaikų ir tiesiog malonių kaimynų Lietuvoje tikriausiai buvo išžudyta ir neišsilavinusių, kvailų, primityvių, apkalbas mėgstančių žydų kilmės žmogų. Dideliuose sunaikintųjų būriuose turėjo pasitaikyti ir išnaudotojų kapitalistų, ir skundikų komunistų, ir entuziastingų sionistų, kuriems tikrai Lietuva nieko nereiškė, ir jie būreliuose rengėsi gyvenimui tuomet dar Palestinoje. Galėjo būti ir smulkių vagišių, sukčių, prostitučių. Bet TAI NIEKO NEREIŠKIA. Nuo pat tos sekundės, kai jie buvo užregistruoti, apklijuoti geltonomis žvaigždėmis ir pradėti rengti sunaikinimui dėl kilmės, tampa nebesvarbu, kuo jie buvo ir ką veikė anksčiau. Nuo pat tos sekundės jie turi būti pagerbiami kartu su tais, kurių žūtis dabar vadinama praradimu Lietuvos kultūrai. Nuo pat tos sekundės kaltas kiekvienas, kas sąmoningai prie to prisidėjo, nesvarbu, apie ką galvodamas ir kokiais pagrindais. Nes kiekvieno iš jų mirtis yra nebylus kaltinimas kiekvienam to meto šventuoliui, geruoliui ir teisuoliui. Ne jų nauda, ne kultūra ir ne menamas ar tikras ryšys su Lietuva yra tai, dėl ko šiandien reikėtų jausti širdgėlą, o pats Gyvenimas – kiekvienas nuskintas, pavogtas ir negrįžtamai prarastas, nesvarbu, koks jis buvo iki tol ir koks galėjo būti. Vartau delne Viduržemio jūros išgraužtą akmenį ir suprantu, kad šiandien neturiu, kur jo padėti.

„Ši salė skirta tam, kad žmonėms grąžintų žmogiškumą ir tapatybę, – pasakoja gidas Jeruzalės Holokausto muziejuje „Yad VaShem“, aprodęs pagrindinę ekspozicijos dalį ir atvedęs pabirusią mūsų grupę į apvalią salę su nuotraukomis apklijuotu kupolu ir viduryje plytinčiu tamsiu šuliniu. – Žiūrėkite į juos. Žiūrėkite, kokie jie gražūs…“ Čia pratrūksta net patys atspariausi. Sukasi galva. Veidai iš nuotraukų sminga į šulinio ir mūsų vyzdžių gelmes. Galvoje aidi gido „Žiūrėkite į juos“, Bratislavos Holokausto paminklo „Prisimink“ – griežti, negailestingi imperatyvai, nuo kurių nėra, kur pasislėpti. Niekas nebeiššifruos, ką kiekvienam iš mūsų nori pasakyti veidai. Ar ir jie prisijungtų prie gido griežtu „Žiūrėk. Atsimink“? Ar bylotų globėjiškai „Ai, ką tu čia, vaike, kam nuo to geriau?..“, ar šaltai „Jei kas rinktų Pasaulio teisuolius šiems laikams, nė vieno iš jūsų ten nebūtų, ir jūs žinote, kodėl. Nė karto į namus nepaėmėte persekiojamo, o tik bėgote parašyti savo bloge apie persekiojimo fenomeną“?.. O gal, pagal optimistišką scenarijų, „Žiūrėk“ ir „Prisimink“ papildytų bibliniu „Eik“?

Bijau, kad ne, ir, spėju, dauguma bijo to paties. Šitam „Eik“ turime visas kitas metų dienas. Turime bent 364 dienas per metus sakyti, kad reikia siekti, jog tai nepasikartotų, atkakliai gražinti ir tobulinti pasaulį, būti jautriems ir reaguoti į neteisybę, priespaudą, diskriminaciją ir smurtą. Turime tiek pat dienų įprasminti atmintį. Holokausto diena yra skausmingo „Žiūrėk“ diena. Žiūrėk į saugos firma pavirtusią sinagogą. Žiūrėk į kažkur miškan vedančią rodyklę. Žiūrėk į ant kapų išdygusį savo miestą. Žiūrėk į veidus, veidus… Kol išdžius akys, susilies ir vėl į vietas subėgs vaizdas – nesvarbu, apėmusi fizinė kančia anei įsimeditavęs protas neatneš nirvanos ar apsivalymo. Nei žmogus, nei miestas negaus indulgencijos nuo šito žvilgsnio pagal klezmerių festivalių skaičių ar sukauptą literatūrą.

Patikėkite, stovint po veidų kupolu (ir ne tik) į galvą paskutinėje vietoje atslenka sąvokos „pilietybė“, „inteligentija“ ar „turtingas kultūrinis gyvenimas“. Tik žvilgsniai, lyg sieros rūgštis negailestingai tekantys pro mus į šulinio gelmių užmarštį.

1 komentaras

  1. Akvilė

    Nelabai ką ir pridursi. Teisingai dėl to ‘piliečių’ pabrėžimo – man visada tokiu atveju kyla klausimas, ar žuvusių žydų, kurie Lietuvos piliečiais nebuvo, tuomet prisiminti nebūtina… Ir dėl ‘kultūros’ teisingai. Reikėtų dar pabrėžti, kad nei tokių tekstų rašytojai, nei skaitytojai dažniausiai nieko doro nenutuokia apie žydų kultūrinį gyvenimą nei Kauno Lietuvoje, nei Vilniuje tarpukariu, be to, jog kažkur išgirdo, kad ‘buvo daug organizacijų, laikraščių ir viskas apskritai labai klestėjo’. Iš dalies, ne jų kaltė, nes nėra profesionaliai atliktų studijų arba jos sunkiai prieinamos. Bet taip be saiko kartotis kaip papūgoms apie tą ‘klestėjusią kultūrą’ ir kaip gal visgi nederėtų. Kaip tu rašai, visų pirma pats argumentas nelabai moralus – ir vidutinio lietuvio skaitytojo vis tiek niekada neįtikintų staiga imti gailėti žydų. Antra, – čia jau aš iš savo tyrimų lauko – tai labai trivializuoja ir subanalina žydų padėtį tarpukario Lietuvoj. Nesiplėsiu, nes gal būtų jau ne visai į temą, bet nebuvo viskas taip jau rožėmis klota ir ne visuomet viskas taip jau labai ‘klestėjo’…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*