Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: “Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.”

Jaučiuosi kompetentinga visiškai sudirbti šito teksto prielaidas, logiką ir išvadas, nes su “gender mainstreaming” dirbu savo tiesioginiame darbe. Visų pirma, tai ne ideologija, o Jungtinių Tautų konferencijoje Pekine patvirtintas politinis įsipareigojimas-strategija. Lietuviškai “gender mainstreaming” siūlo versti kaip “lyčių dėmens integravimas”. Tiesa, integravimas yra kiek silpnesnis žodis nei originalus angliškas, reiškiantis daugialypį, sistemišką lyties dėmens įtraukimą. Ir ne į bet ką, o į politiką.

Teksto autorė mano: “Pagal šią ideologiją lygybė reiškia, kad vyras ir moteris yra absoliučiai pamainomi, pakeičiami” ir “Svarbiausios priemonės tam yra vaikų auklėjimas ir poveikis žiniasklaidai, kad šioji, tą „ tiesą“ tikslingai ir psichologiškai apdorojusi, dažniausiai nepastebimai ir nejuntamai įdiegtų į žmonių sąmonę.” Tai yra melas ir matyti, kad autorė visiškai nepasigilino, kas vadinama tuo vardu, arba tyčia nori išplauti sąvokas, kad atrodytų baisiau. Taigi kas iš tikrųjų yra gender mainstreaming?

Na, kaip žinia, angliškas žodis “gender” reiškia socialinę lytį. Kitaip tariant, tokią požymių visumą, pagal kurią žmogus save atpažįsta ir yra atpažįstamas kaip tam tikros lyties. Į tai įeina tam tikra elgesio (vyrai gali daugelyje vietų vaikščioti nuoga krūtine, moterys – negali), bendravimo (Saudo Arabijoje moterys negali vaikščioti nelydimos, o vyrai – gali), galios (šauktiniai kareiviai vengia klausyti moters karininkės), aprangos, gyvenimo planavimo ir pasirinkimų modeliai. Kai kurie jų yra primesti, kiti yra individui visiškai priimtini ir jais nė nesuabejojama. Labai dažnai individas nuo mažens įsisąmonina jam/jai nustatytas ribas, bet žino tose ribose galimas alternatyvas ir jaučiasi laisva/s tarp jų rinktis. Tačiau priežastiniu ryšiu tarp šių dalykų ir biologinės lyties galima suabejoti. Dažniausiai šie dalykai yra dinamiškai ir cikliškai susiję su savęs suvokimu kaip priklausančio/s vienai ar kitai lyčiai. Pavyzdžiui, aš esu moteris, tad apie save vartoju moteriškos giminės gramatines formas, taip pat žinau, kad aplinkiniai į mane reaguos tam tikru būdu, ir tam ruošiuosi (pvz., gatvėje koks gezas gali netašytai užkalbinti, nes pagal įvairius požymius atpažįsta mane kaip subjektą-moterį, todėl tikėsis ne muštynių, o, pvz., paerzinti, išgąsdinti ir pan.). Kita vertus, tai, kad šiandien dėviu sijoną, neturi tiesioginio priežastinio ryšio su tuo, kad esu moteris. Dėviu sijoną, nes mano kultūroje tokio tipo individams kaip aš tai leistina, kai karšta, ir aš, turėdama pasirinkimą tarp įvairių drabužių, nusprendžiau pasirinkti šį. Savo kultūros nustatytose ribose galiu rinktis kelnes arba sijoną, todėl jaučiuosi pakankamai laisva, nes tarsi turiu pasirinkimo laisvę, bet tik nuvykusi į, tarkim Papua, suprasiu, kad yra ir kitokia laisvė – nesirinkti nei kelnių, nei sijono. Su lytimi siejamų atributų kitimas, einant nuo vienos kultūros prie kitos, taip pat laike, yra geriausias įrodymas, kad socialinė lytis kuriama visuomenės. Ji yra ir socialinių vaidmenų sistema, kurią sukūrė mūsų protėviai, nes jiems taip išėjo arba atrodė prasminga. Jei šiandien ji atrodo neprasminga arba taip nebeišeina, būtina perkurti. Juolab, kad mokslas įrodė, kad gebėjimų skirtumai tarp lyčių neviršija individualių skirtumų ir didėja su amžiumi, dėl auklėjimo.

Biologinė lytis (ang. sex) yra fizinių požymių visuma, kuri yra parametras, pagal kurį būtent ir sprendžiama, kaip skirstyti anksčiau išvardytus atributus. Ją sudaro pirminiai ir antriniai lyties požymiai: lytinių organų sandara ir su ja susiję procesai (pvz., mėnesinės), kūno plaukuotumas, balso tembras, raumenų struktūra. Jie nėra nekintami. Kaip žinia, kūno plaukus galima nurauti, tembrą modifikuoti, o ir lytį šiais laikais galima pasikeisti. Sako, kuriamos tabletės, kurias vartojant mėnesines bus galima turėti tik kartą per metus. Be to, šie dalykai taip pat skiriasi tarp rasių ir kitų genetinių potipių: jei biologinę lytį skirstytume pagal europietiško tipo kūno plaukuotumą, tai nežinotume, kur dėti azijiečius. Jei biologinei lyčiai esminis kriterijus būtų balsas, pasimestume, ką daryti su falcetu traukiančiais vyrais. Na, o kūdikiai apskritai nesiskiria pagal jokius kitus parametrus, išskyrus lytinius organus. Todėl visuomenėje, kurioje skirstymas pagal lytį svarbus ir laikoma, kad jis turi būti diegiamas nuo pirmųjų dienų, tuos organus skuba patikrinti ir tada jau įstatyti žmogą į vienas ar kitas vėžes. Priešingai, būdami suaugę ir dalyvaudami visuomeniniame gyvenime, vieni kitų lytinių organų paprastai nematome. Tačiau, deja, jie dėl to nepraranda aktualumo. Pvz., darbdavys, į pokalbį dėl darbo pakvietęs jauną individą, identifikuoja, kad ji apsirengusi tam tikru būdu, pasirinkusi tam tikrą šukuoseną, kalba tam tikru balso tembru ir t.t., iš ko galima spręsti, kad ji (a) turi gimdą, (b) gimda puikiai veikia, ir (c) individas ketina panaudoti savo gimdą pagal gamtos numatytą paskirtį. Išvertus į buitinę kalbą, darbdavys spėja, jog jauna moteris būtinai susilauks vaikų ir tai bus nenaudinga firmai, ir nesvarbu, kad moteris galbūt negali, nenori ar artimiausiu metu neplanuoja turėti jokių vaikų, ar galbūt turi partnerį, kuris pasirūpins jų globa.

Vieną žodį išsiaiškinome. Pereikime prie mainstreaming. Kaip jau rašiau, tai kiek stipriau nei “integravimas”. Mainstream reiškia dominuojantis (nevartoju žodžio “vyrauti”, ir jei tokį randate mano tekstuose, tai reiškia, kad padirbėjo kalbos redaktoriai), tipiškas, paplitęs, populiarus (pvz., pop muzika, madingi drabužiai). Kodėl pasirinktas būtent šis žodis?

Lygių galimybių konferencija Pekine atkreipė dėmesį, kad lygybės politikai dažnai paliekamas podukros vaidmuo. Tai yra kokių atskirų agentūrų ir NVO reikalas. Tuo tarpu nelygybę kasdien lyg vorai audžia ne tik sunkiai kintančios visuomenės struktūros, bet ir dominuojantys, tipiški – taip, “meinstryminiai” – švietimo, viešosios politikos ir pan. modeliai. Vien “gydomosiomis” programomis jiems lengvai nepasipriešinsi. Moterys, pasaulyje sudarančios daugumą, tampa tarsi mažuma, kurią reikia nuo kažko ginti. Nepaneigiant konkrečiai nutaikytų, specifinių politikų svarbos (pvz., pagalbos smurto aukoms), buvo nutarta skatinti sprendimų priėmėjus lygybės matmenį įtraukti į visas viešąsias politikas, užuot laikius vakuume. Kitaip tariant, užuot samsčius vandenį puodeliu iš brokuotos valties, iš anksto pasirūpinti, kad tarp jos lentų nebūtų skylių. Ankstesnioji lygių galimybių politika rėmėsi vadinamuoju lyties neutralumo principu: “tarkime, kad lyčių skirtumų nėra”. Kitaip tariant, formaliai visi individai, nepaisant lyties, turi būti lygūs, konkuruodami dėl galios ir resursų (draudžiama diskriminuoti). Bet netrukus buvo pastebėta, jog formali lygybė padeda tik kai kuriems/ioms, nes resursai, reikalingi konkuruoti, nuo pat vaikystės skirstomi nevienodai. Daug feminizmo kritikų skundžiasi, kad moterys politikės, karininkės ar verslininkės “nemoteriškos” – joms trūksta švelnumo, empatijos ir t.t. Tačiau jei taip, tai rodo, kad tik tam tikro tipo moteris gali pralaužti tuos filtrus, kurie skiria ją nuo galios pozicijų, kurioms užimti ji yra kompetentinga. Kitos, švelnesnės ir empatiškesnės, gal irgi kompetentingos, bet buvo anksti “nusodintos” ir ilgainiui nustojo bandyti. Todėl buvo aukščiausiu politiniu lygmeniu nuspręsta – formalios lygybės neužtenka, reikia visada atsižvelgti, kur galia ir ištekliai nelygūs, ir bandyti juos aplyginti.

Europos Sąjunga greitai priėmė šitą pasiūlymą ir dabar to reikalauja visur, kur leidžia savo pinigus. Apie lyčių aspektą negalima pamiršti planuojant struktūrinių fondų skirstymą, kuriant naujas švietimo ir pan. metodikas. Konkrečiai tai reiškia, kad apimami įvairūs viešosios politikos įgyvendinimo lygmenys:

  • Politikos planavimas – reikia iš karto pagalvoti, kaip politika paveiks vyrus, o kaip – moteris tuose vaidmenyse, kokiuose dauguma jų yra. Pvz., Šiaurės Skandinavijoje daug vyrų dirba statybose ir pan. kitoje šalyje, taigi gali važinėti didelius atstumus. Tuo tarpu moterys daugiau linkusios dirbti ligoninėse, mokyklose ir t.t., kur jos yra “pririštos”. Dar daugiau, paprastai jos rečiau turi automobilį. Taigi neužtenka atverti sienas darbo jėgos judėjimui – šiuo atveju iš jo naudos turės tik vyrai. Reikia planuoti valstybės pagalbą: kurti kokybišką viešąjį transportą, kad ir moterys galėtų važinėti, skatinti moteris įgyti paklausesnes ir geriau mokamas profesijas ir pan.,
  • Politikos įgyvendinimas – kaip, kur, su kuo pasirašomos sutartys, ar vykdytojai gerbia lyčių lygybę,
  • Partnerystė, įgyvendinant politiką – pvz., konsultavimąsi su lygybės NVO,
  • Politikos vertinimas – statistikos kaupimas, kaip pasikeitė lyčių balansas (pvz., vyrų ir moterų nedarbo lygis) įgyvendinus politikos priemones.

Na, pasakykite man, kur jūs čia pastebite biologinių skirtumų neigimą? Gender mainstreaming yra feminisčių kritikuojamas kaip “išplauta”, nepakankama prieiga, kuri retai kada (išskyrus švietimo, žiniasklaidos projektuose) siekia iš esmės perkeisti lyčių vaidmenis ar pačią lyties sąvoką. Paprastai gender mainstreaming strategijose siekiama, kad moterys, tokios, kokios jos šiuo metu yra/tampa, turėtų galios ir išteklių dalyvauti politikos formavime ir jos padarinių pasiskirstyme. Tuo pat metu institucijos įpareigotos kiekviename etape tikrinti, kad viešosios politikos padariniai būtų kuo lygiau paskirstyti tarp lyčių. Tai apima ne tik pagalbą moterims pasiekti prestižiškesnes ar daugiau galios suteikiančias pozicijas, bet ir pagalbą vyrams pasiekti tas sritis, iš kurių jie iki šiol stumiami (slauga, globa, vaikų priežiūra ir pan.). Gender mainstreaming remia, kad moterims būtų sudarytos sąlygos, pagimdžius vaiką, gauti motinystės atostogas, o vėliau – turėti darbe žindymo kambarį ar pan. Tačiau prideda, kad rūpintis vaiku turi turėti teisę ir vyrai.

Dar kartą užtvirtinkime ir apibendrinkime: ideologinis politinės strategijos pavadinimu gender mainstreaming pagrindas – pozicija, kad galimybės (rinktis, kaip planuoti savo gyvenimą), galia (sprendimų priėmimas, vadovavimas, verslumas, paaukštinimai darbe…) ir ištekliai (užmokestis už darbą, laisvas laikas, socialinis saugumas…) neturi turėti jokio loginio ryšio su biologine lytimi, o socialinės lyties atributai gali nėra fiksuoti kartą ir visiems laikams, todėl turėtų būti suvokiami kaip dinamiški, kintami ir taip pat nesusiję su galimybėmis, galia ir ištekliais.

Na, tai ar labai baisu?

—

Atnaujinimas: štai labai chrestomatinis gender mainstreaming pavyzdys – iš tų pačių Bernardinų.lt.